***

Liūtas, asilas ir lapė išsirengė į medžioklę. Sekėsi gerai medžioklės laimikis pranoko visus lūkesčius. Sumedžiotą grobį liūtas paliepė dalinti asilui. Sis viską padalino į tris lygias dalis ir liūtui pirmajam pasiūlė rinktis. Liūtas įširdo, sudraskė asilą, ir tuomet prisakė grobį dalinti lapei. Lapė visą grobį sudėjo į vieną krūvą, o sau pasiliko mažytę mažytę jo dalį. Tuomet pasiūlė liūtui rinktis. Liūtas ir klausia lapės:
Kas gi tave išmokė taip puikiai dalinti grobį?
Žuvęs asilas, atsakė lapė.
Tad pakelkime taurę už tai, kad geriau mokytis iš kitų, o ne iš savo klaidų…

Skaityti toliau

***

Į tolimą, užkampų Gruzijos kaimelį atvyko žurnalistas ir susirado šios vietovės įžymybe aksakalą, sulaukusį 120 metų. Žurnalistas paklausė senuko, ar šis jaučiąs savo senatvę.
Žinoma, jaučiu, atsakė sakalas.
Kaip?
Kai man buvo šimtas metų, atsakė senasis gruzinas, aš su savo svečiais išgerdavau dvidešimt stiklinių vyno. Kai sulaukiau šimto dešimties metų, su svečiais aš išgerdavau jau tik dešimt stiklinių. Na o dabar aš kasdien teišgeriu tik devynias stiklines vyno…
Tad pakelkime tostą už tai, kad gyventume taip ilgai, kaip senasis gruzinų sakalas, ir skųstumėmės senatve taip, kaip skundėsi sakalas…

Skaityti toliau

***

Kartą gyveno vienas samurajus. Ir buvo jis nenugalimas. Vos tik išgirdęs, jog kažkur netoliese atsirado kitas galiūnas, samurajus tuoj pat kviesdavosi į dvikovą ir, žinoma, kaip visada nugalėdavo.
Kartą samurajus sužinojo, jog kaimynystėje atsirado meistras, kuris kultivuoja pačias seniausias dvikovas ir yra niekieno nepralenkiamas. Samurajus pasiryžo ir šį meistrą iškviesti dvikovon. Meistras sutiko su pasiūlymu, bet iškėlė vieną sąlygą:
Mes kausimės ne čia, o štai ten, saloje, kur niekas mums netrukdys.
Jie abu sėdo į valtį ir nuplaukė į pasirinktąją negyvenamąją salą. Bet vos tik samurajaus kojos pasiekė salos žemę, meistras atstūmė valtį nuo kranto ir nuplaukė atgal.
Žmonės, laukę dvikovos, ėmė juoktis ir kaltinti meistrą bailumu. Bet meistras nepasidavė žmonių kalboms ir pasakė:
Svarbiausia ne nugalėti, o likti nenugalėtam… Tad išgeriame už tai, kad visada liktume nenugalėtais!

Skaityti toliau

***

Traukinys. Vagono kupė. Trys keleiviai. Du iš jų vyskupas ir diplomatas pradeda karštą diskusiją apie tai, kurio iš jų vaidmuo didesnis.
Į mane visada kreipiasi žodžiais „Jūsų didenybe“, sako diplomatas.
O mane visuomet vadina „Jūsų šventenybe“, nenusileidžia vyskupas.
Tuomet į pokalbį įsijungia iki tol tylėjęs trečias keleivis.
Iš mūsų trijulės ko gero mano rangas yra pats aukščiausias. Kai aš ateinu patikrinti firmos, mane visuomet pasitinka žodžiais: „Dieve mano, vėl jūs?“
O kas jūs? klausia pašnekovai.
Mokesčių inspektorius, kukliai atsako trečiasis keleivis.
Tad siūlau tostą už tai, kad savo kelyje mes kuo rečiau sutiktume aukščiausio rango žmones!..

Skaityti toliau

***

Du keliautojai išsirengė į tolimą žygį. Ėjo, ėjo, o kai pradėjo temti, vienas iš jų ir sako:
Laikas pailsėti. Jau pavargome, tirštėja sutemos, o ten, žiūrėk, ir kaimo žiburiai šviečia. Užsukime kaimelin, paprašysime nakvynės.
Aš iš tiesų pavargau, tarė bičiulis. Taip pailsau, net galiu susirgti. Bet šitame kaimelyje nenakvosiu.
Kodėl? nustebo keliauninkas.
Tai labai nuobodus kaimas. Niekas niekada nėra girdėję, kad kas nors čia dainuotų ar linksmintųsi.
Šiandien mūsų kompanijoje daug dainų ir juoko. Tad pakelkime taurę už tai, kad kiekviename kaime, kiekvienoje sodyboje žmonės mokėtų dainuoti ir linksmintis!..

Skaityti toliau