Ak jaunyste, jaunyste,
Suklysta ir barta…
Nuodėminga paikystėm,
Bet ar tai pabaiga?..
Dūk, šėliok ir mylėki,
Kol nerūpi sapnai.
Žmonėmis Tu tikėki,
Kol žvaigždėti keliai.
Nemiegoki per naktį,
Šok, dainuok ir skambėk!
Visko turi pakakti —
Siautėt, dirbti, mylėt!
Paversk svajones tvirtybės tiltu,
Te 50 švyti su aušra!
Neleisk likimui kryžkelėj apvilti,
Bet ąžuolu šlamėki visada.
Ne visos audros nuoskaudas palieka –
Po jų sušvinta mėlynai dangus…
Tegu tikrove virsta tavo siekiai,
Lai negandų Tavam kely nebus.
Apsukęs pilną laiko ratą,
Atskriejo į svečius gimtadienis.
Tu džiaukis, tirpdyk širdyje ledą,
Tai šviesulys – metų sekmadienis.
Su šypsena spręski gyvenimo lygtį,
Likimo skirtą, dovanotą Tau.
Išsaugok laisvą, šviesią mintį…
Sparnuota laimė Tave ras, žinau.
Metai sukas lyg malūnai, būryje draugų kaskart smagiau…
Už dienų neilstantį dosnumą ir už tai, kad būtų dar geriau.
Keliame gražiausią metų tostą už Tave ir darbus iš peties,
ir kad niekad nepritrūktų mosto nuo vienos iki kitos pradmės!
Tarytum ąžuolas stiprus ir ištvermingas,
Tarytum medis Tu šioj žemėje esi.
Žmogus gyvena, kad jis būtų reikalingas,
Kad jo darbais gėrėtųsi visi, visi.
Mes linkim, Tėti, ąžuolų žalių tvirtybės,
Jaunatviškos minties ir vyriškos jėgos.
Tegu gyvena Tavyje galia jaunystės, –
Kaip gyvena paukščiai miško ąžuoluos.