***

Kiekvienas mirdamas turi ką nors palikti po savęs, sakydavo mano senelis. Vaiką, knygą, paveikslą, namą, pastatytą sieną arba porą pasiūtų batų. Arba pasodintą sodą. Ką nors, ką būtų lietusi tavo ranka ir kur prisiglaus tavo siela, kai mirsi, o kai žmonės žvelgs į tą medį, tavo pasodintą gėlę, matys tave. Nesvarbu, ką darytum, sakė jis, jei tik savaip pakeiti ką nors, kas prieš tau prisiliečiant buvo kitoks, atitraukęs savo rankas, turės kažką sava. Skirtumas tarp žmogaus, šiaip sau pjaunančio pievelę, ir tikro sodininko – tai prisilietimas, sakydavo jis. Pjovėjas praėjo, ir jo kaip nebūta, o sodininkas liks ten visam gyvenimui.

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Skaityti toliau

***

Bijai padaryti klaidų. Nebijok. Iš klaidų galima pasimokyti. Ach, kai buvau jaunesnis, tiesiog atvirai brukau žmonės savo neišmanymą. Mane mušė lazdomis. Sulaukus keturiasdešimties, mano bukasis ginklas jau buvo išgaląstas lyg skustuvas. Jei slėpsi neišmanymą, niekas tavęs nemuš ir niekada nepasimokysi.

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Skaityti toliau

***

Televizorius rodo „tikrovę“. Tai – tiesioginis ryšys, tai – visi matmenys. Jis tau nurodo ką galvoti ir įspraudžia tai į tave. Imate galvoti, kad tai turi būti teisinga. Jums atrodo, jog kitaip būti negali. Jis taip neša tave prie savo paties išvadų, kad protui nebelieka laiko protestuoti: „Kokia nesąmonė!“

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Skaityti toliau

***

Geri rašytojai dažniausiai prisiliečia prie paties gyvenimo. Vidutiniškieji greita ranka perbraukia per jį. Blogieji išprievartauja jį ir palieka musėms.

Ray Bradbury „451 Farenheito“

Skaityti toliau