Dvi akys, ieškančios šilumos. Pragaištinga žvakių liepsna.

Žvakės liepsnoje dega numestas laikas, užgimsta nemarioji amžinybė. Dvi akys, ieškojusios šilumos, praryja žvakės liepsną ir pačios miršta joje. Dabar maldauja šalčio, tačiau jau per vėlu, jau auka atiduota dvasioms. Kažkada jos svajojo degti, dabar maldauja užgesti. Jų maldos bergžsdžios, jų prašymai neišgirsti. Savo liepsnos įkaitės, kažkada norėjusios pajusti amžinybę, dabar suprato savo  laikinumą, savo taip lengvai atiduotos aukos beprasmybę.

Jos žvelgia į apgaulingai plevenančią žvakės liepsną, jos laisvos, bet jų laisvė nebepriklauso joms.

***

Akių vitaminai

Skaityti toliau

Mintys Vėlinėms artėjant

Kokia spalvinga mūsų gamta rudenį, kol žemė pasipuošusi auksiniais lapais, kol saulė paliečia ją vienu kitu spinduliu… Ramybė. Tačiau labai greitai nuotaika bjursta dėl pirmųjų šalnų, su kuriomis vis garsiau šlepsi niūrių orų ir dar niūresnių žmonių nuotaikų pranašo žingsniai. Taip vienišai ir liūdnai švilpauja vėjas, o širdį drasko sielvartas. Gamta tampa tokia pilka, jog kažkoks keistas šaltis suvirpina kiekvieną mano kūno dalį. Pasidaro taip bauginančiai tylu. Prisimename, kad Kažko netekome. Gal šiandien… Vakar. Pernai. Užpernai… Prieš penkerius, dešimt… Trisdešimt arba penkiasdešimt metų. Kažkas išėjo ir prieš šimtą, ir prieš tūkstantį, ir dar daugiau metų. Kasdien Kažkas palieka šitą pasaulį, kiekvienas savaip, skirtingai, – išeina kiekvienas skirtingai, kaip ir gyvena. Kasdien Kažkam dėl Kažkieno mirties pasrūva akys ašarom. Kasdien Kažkas užmerkia akis ir jau jų neatmerkia. Kažkieno širdis nustoja plakusi, ir taip jau lieka. Toks gyvenimo dėsnis. Išeinantys užleidžia vietą naujoms gyvybėms. Dabar Kažkas išeina… Išeisime ir mes, bet vis viliamės, jog dar ne šiandien, ne dabar, gal kažkada. Apie tai stengiamės negalvoti. Negalvojame, kaip pasikeisPasaulis, kai neliks mūsų. Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji yra mūsų širdyse, bet kasdieniame gyvenime paliekame juos atokiau. Per Vėlines junkimės su jais tyloje… kad ir kaip būtų sunku.

***

https://www.kapu.lt/paminklu-gamyba

Skaityti toliau

Baisi pasaka. Halloween.

Kartą pasaulyje gyveno medkirtys. Jis kirto medžius ir tuo pelnėsi sau duoną. Buvo jis vienas kaip pirštas. Staiga šalia pelkės jis sutiko vieną šaunią raganą, kurią tuojau pat pamilo, norėjo ją vesti, deja, ji tik pažaidė su juo ir sugrįžo pas savo kankintoją kraugerį galvažudį baisųjį slibiną, kuris dieną pavirsdavo į žmogų, o nakčia lakstydavo po kaimus ir rydavo žmones bei gyvulius.
Liūdna buvo medkirčiui. Jis negalėjo užmiršti nuoskaudos. Visgi jis nenusižudė, o toliau gyveno ir kirto medžius. Staiga, eidamas iš miško, jis netikėtai pamatė ant tako gulinčią sužeistą voverytę, kuri gailiai į jį žvelgė ir prašė pagalbos. Medkirtys ją pasiėmė, šėrė gilėmis ir grybais, kol ta visai pasveiko. Ji jau buvo vėl žvali ir vieną dieną medkirčiui pasakė žmogaus balsu:
– Medkirty, ar gali mane paimti ir pasodinti ant kėdės prie padengto stalo?
Medkirtys tą padarė.
– Medkirty, ar gali mane pavalgydinti kaip žmogų šaukštu?
Medkirtys pavalgydino.
– Medkirty, ar gali man pakloti patalą ant savo lovos?
Medkirtys paklojo.
– Medkirty, ar gali mane paimti į savo lovą?
Medkirtys paėmė.
– Medkirty, ar gali mane pasiguldyti greta savęs?
Medkirtys pasiguldė.
– Medkirty, ar gali mane pabučiuoti?
Ką darysi, pakštelėjo jis voveriūkštę, ir staiga įvyko stebuklas. Vietoj voverės atsirado nepaprastai graži ir meili karalaitė ilgais juodais plaukais. Kadaise ją užbūrė bloga kerėtoja, dabar jos burtai išsisklaidė. Karalaitė žvelgė į medkirtį dėkingu, bet kartu ir aistringu žvilgsniu, tiesiog prašė maldaujančiomis akimis: „Neatstumk manęs!“.
Medkirtys susimąstė. Protas ir gamta liepė jam tuojau pat pulti karalaitei į glėbį, bet širdis neleido.
Pamačiusi, kad medkirtys abejoja, karalaitė nusimetė suknelę ir ėmė glostyti savo dideles ir gražias krūtis, raičiojosi prieš jį, gundydama medkirtį. Medkirtys priėmė sprendimą. Jis atvirai tarė:
– Aš tavęs nemyliu, aš myliu raganą, todėl negaliu būti tavo.
Karalaitė suprato, kad jai atėjo paskutinioji. Ji susiėmė už pilviuko, apsiverkė ir tarusi: „Geriau manęs būtum išvis negelbėjęs“, sprogo iš pykčio ir apmaudo aptaškydama patį medkirtį ir jo trobelę. Kiek bešveitė medkirtys niekas neatsiplovė, bet neilgai jis šveitė. Po trijų dienų atjojo karaliūnai – karalaitės broliai – ir nukirto medkirčiui galvą. „Tavo šaltumas pražudė mūsų seserį!“ – sakė jie medkirčiui ir nuvyko kautis su slibinu. Šitas lerva jau buvo išgėręs kraują tai vargšelei, dėl kurios medkirtys atstūmė karalaitę. Slibiną jie nugalėjo, bet jis juos užkrėtė nuodingais garais ir abu karaliūnai mirė.

Taip nugalėjo blogis.

***

Įsigykit mūsų lauko baldus

Skaityti toliau