Svajonės ir meilė virsta kančia, kai kraujas iš venų trykšta nakčia.
Ašaros srūva, krauju nusidažo, bet man šito skausmo vis dar per maža.
Kruvinos ašaros temdo akis: „Kodėl taip tamsu, nors myli širdis ?”
Tyloje, jau girdžiu, ateina mirtis.
Baimė sukausto, apima siaubas, lieka šalia tiktai meilė ir skausmas
Rašau tau žodžius – paskutinį kart „MYLIU”, iš lėto sustingstu ir amžiams nutylu.
Balta žuvėdra skrieja mėlynu dangum,
Ir, lyg skalpelis skrodžia praeivių sielas,
Gal tai pranašas mirties,
O gal tiesiog tai skausmas širdyje kiekvieno…
Balta žuvėdra žudo ir žudys –
Mirusį, gyvą, vaiką ir paauglį,
Stereo garsas lekia pro ausis,
Kuris žudo-taip pat kaip žuvėdra.
Mieste jau niūru ir tylu,
Klaidžioja šešėliai seniai matytų žmonių,
Jų apčiuopt negali – negali ir jie šiuo metu
Paliesti mūsų savo amžino šalčio žvilgsniu.