***

Rask laiko mąstyti… Tai jėgos versmė.
Rask laiko žaisti… Tai amžinos jaunystės paslaptis.
Rask laiko skaityti… Tai išminties šaltinis.
Rask laiko melstis… Tai didžiausia jėga žemėje.
Rask laiko mylėti ir būti mylimas… Tai Dievo duota privilegija.
Rask laiko draugiškumui… Tai kelias į laimę.
Rask laiko juoktis… Tai sielos muzika.
Rask laiko duoti… Tai sumažina egoizmą.
Rask laiko dirbti… Tai sėkmės laidas.
Rask laiko artimo meilei… Tai dangaus raktas.

***

Raktų Gamyba 24

Skaityti toliau

***

Viena storulė, kreipdamasi į būrėją, paklausė:
–sakyk, ar man suliesėti, ar ir toliau dar pilnėti?
–Kuo daugiau gero žmogaus, tuo geriau..Ir priešingai – kuo mažiau blogo žmogaus, tuo irgi geriau.
Spręsk pati.
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms Dievas už gerumą siunčia pilnumą.

Skaityti toliau

***

Pagyvenusi pora, abu maždaug po 60 metų, švenčia 40 metų vestuvių jubiliejų mažame, ramiame ir romantiškame restorane. Staiga ant jų stalo nusileido mažutė fėja ir sako: „Už tai, kad esate tokia graži ir pavyzdinė sutuoktinių pora, ir kadangi jūs jau tiek laiko prabuvot kartu, ir vis dar vienas kitą tebemylit, aš išpildysiu po vieną jūsų norą“.
Žmona taip apsidžiaugė ir sako: „Oi, aš noriu apkeliauti pasaulį su savo mylimu vyru!“
Fėja sumojuoja savo stebuklinga lazdele ir – poof – 2 kruizinio laivo bilietai atsiduria žmonos rankose.
Vyras minutę pagalvojo, ir sako: „na, visa tai labai romantiška, bet tokia galimybė gyvenime pasitaiko tik kartą, tad, nepyk mano meile, bet mano noras yra turėti žmoną už mane jaunesnę 30-čia metų“.
Žmona ir fėja, abi labai nusivylė, bet, noras yra noras…
Tad, fėja sumojuoja savo stebuklinga lazdele ir.. poof – vyras tampa 92 metų senumo.
Šios istorijos moralas:  vyrai, kurie yra nedėkingi, turėtų prisiminti, kad fėjos yra moterys 🙂

Skaityti toliau

***

Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų.
Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos:
– Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo.
Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu.
Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo.
Medžiotojas nežinojo tiksliai skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju.
Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą „šeimyninė laimė“. Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.

Skaityti toliau

***

Vienas asilas apsimetė liūtu. Užsimetė ant savęs liūto kailį ir ėmė išdidžiai vaikščioti. Iš tolo jis ėmė kelti baimę, net privertė bėgti avių bandą. Bet papūtė stiprus vėjas, kailis nukrito ir apgavystė išaiškėjo. Žvėrys užpuolė asilą ir sumušė. Pakelkime bokalus už tai, kad nebūtume nei liūtais, nei asilais, o išliktume patys savimi.

Skaityti toliau