***

Ketverių metu žingsniai nutilo už durų,
Tyliai sėdime suole, rimties paliesti,
Išgaravo šėliojimas, juokas pritilo:
– Kas nutiko? – paklausė kreida nedrąsi.
Ach, sena baltanose, vaikystės bičiule,
Jau nebetelpam suole, išaugom kėdes.
Jau kvailiot šioje klasėje laiko neliko,
Kitąmet čia sėdės pirmokėliai, o mes
Tik svečiais beužklysim, suradę minutę.
Vis toliau ir toliau nuo vaikystės šalies –
Štai todėl šiandien mes truputėlį nuliūdę,
Lik sveika, mano klase pirmoji. Sudie.

Skaityti toliau