Vėlinių eilės

Veliniu eiles ir zodziai

***
„Mes bejėgiai prieš mirtį, bet ji per silpna sunaikinti prisiminimus ir paliktą šviesą, nes „juk šviesa nemiršta – pasilieka žolėj, žiede ir vaiko akyse…“ Justinas Marcinkevičius, poetas

***
Ir aš išeisiu.
Ir paukščiai toliau giedos,
ir liks mano sodas, ir žalias medis,
ir baltas šulinys.

Kas vakarą dangus bus mėlynas ir minkštas,
ir varpinėje skambins varpais,
kaip visuomet skambindavo.

Ir tie numirs, kurie mane mylėjo,
ir žmonės jau bus nebepažįstami,
ir žydinčio sodo kampe prie nubaltintos sienos
slapstysis nuliūdusi vieniša mano dvasia.

Ir aš išeisiu, ir liksiu be namų,
be žalio medžio prie balto šulinio,
be mėlyno minkšto dangaus…
Ir paukščiai toliau giedos.

Chuanas Ramonas Chimenesas „Paskutinė kelionė“

***
Pabūkim apgaubti rimties,
Kartodami maldos žodžius žvakių mirgėjime.
Pajuskime artumą gyvasties ir netekties.
Visi visi, kol dar anapus neišėjome…

***
Tarp šiapus ir anapus juodai balta riba,
Keista nežinomybė, skausminga tuštuma
Ir slegiantis žinojimas: kitaip jau nebebus…
Tik Vėlinių alsavime mintis liepsna sujungs…

***
Tyla, privertusi tylėti
Tuos, kurie dar čia.
Ir tuos, kurių tarp mūsų nebėra.
Tai Vėlinių dvasia…
Žvakutės tamsoje,
Šiluma, žmonių širdyse
Dabar vėl tyla,
Kai aplinkui sklando Vėlinių dvasia…
Ir nieko nebeliko, nieko…
Keli jausmai, gal ašra veide…
Mes vėl visi kartu, bent mintyse
Kai vis dar aplink Vėlinių dvasia…

***

Konfidencialus dokumentų naikinimas

Skaityti toliau

Eilės prieš Vėlines

Pasuk iš magistralės šičia,
į aklą skersgatvį, įženk
į tuščią šiuo metu bažnyčią,
pritūpk ant klaupkų, pasilenk,
kad Dievui į ausies kriauklytę,
kuri kurčia triukšmams dienos,
tik pora žodžių išsakytum:
– Ak, dovanok.

Josif Brodskij, „Vaizdas į jūrą“

Skaityti toliau

Lapkritis – Vėlinių mėnuo

Gūdus ir šaltas lapkritis – mėnuo, kurį senovėje žmonės vadino vėlių mėnesiu. Senoliai mokėjo paaiškinti kiekvieno gamtos objekto paskirtį. Vėjas ne šiaip sau gaudžia ir ne šiaip sau siaučia – jis padeda vėlėms judėti. Žvarbų rudenį jos sugrįžta į savo namus susišilti, susitikti su artimais žmonėmis. Ilgi vakarai ir ta jaudinanti tyla… kad vėlių šauksmas būtų išgirstas, o norai patenkinti, kad ir gyvieji, ir mirusieji galėtų ramiai gyventi viename laike, bet skirtingose erdvėse.

Šiandien dažnai tik kartą metuose, būtent per Vėlines, prasiveria amžinybės vartai, pro kuriuos pamatome daugiau, negu eilinę dieną. Tuomet žiūrime ir matome ne akimis, o širdimi. Patiriame didžiulės meilės, pagarbos, nusivylimo ar sielvarto, graudulio srautą. Prieš mirtį mes bejėgiai… bet Vėlines turime išbūti, atlaikyti, išstovėti. Ne tik šiuolaikiniam žmogui mirtis kelia baimę.

Nežinomybė visais laikais jaudino ir baugino žmogų.

***

Garažo vartai

Skaityti toliau

Mintys Vėlinėms artėjant

Kokia spalvinga mūsų gamta rudenį, kol žemė pasipuošusi auksiniais lapais, kol saulė paliečia ją vienu kitu spinduliu… Ramybė. Tačiau labai greitai nuotaika bjursta dėl pirmųjų šalnų, su kuriomis vis garsiau šlepsi niūrių orų ir dar niūresnių žmonių nuotaikų pranašo žingsniai. Taip vienišai ir liūdnai švilpauja vėjas, o širdį drasko sielvartas. Gamta tampa tokia pilka, jog kažkoks keistas šaltis suvirpina kiekvieną mano kūno dalį. Pasidaro taip bauginančiai tylu. Prisimename, kad Kažko netekome. Gal šiandien… Vakar. Pernai. Užpernai… Prieš penkerius, dešimt… Trisdešimt arba penkiasdešimt metų. Kažkas išėjo ir prieš šimtą, ir prieš tūkstantį, ir dar daugiau metų. Kasdien Kažkas palieka šitą pasaulį, kiekvienas savaip, skirtingai, – išeina kiekvienas skirtingai, kaip ir gyvena. Kasdien Kažkam dėl Kažkieno mirties pasrūva akys ašarom. Kasdien Kažkas užmerkia akis ir jau jų neatmerkia. Kažkieno širdis nustoja plakusi, ir taip jau lieka. Toks gyvenimo dėsnis. Išeinantys užleidžia vietą naujoms gyvybėms. Dabar Kažkas išeina… Išeisime ir mes, bet vis viliamės, jog dar ne šiandien, ne dabar, gal kažkada. Apie tai stengiamės negalvoti. Negalvojame, kaip pasikeisPasaulis, kai neliks mūsų. Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji yra mūsų širdyse, bet kasdieniame gyvenime paliekame juos atokiau. Per Vėlines junkimės su jais tyloje… kad ir kaip būtų sunku.

***

https://www.kapu.lt/paminklu-gamyba

Skaityti toliau

Vėlinės šiomis dienomis. Mintys.

Tai šventė, kuri yra svarbi mums, bet joje ne mes esame aktyvioji pusė. Mes turime atlaikyti Vėlines, o tai yra nelengva. Juk iš tikrųjų Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsopi. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos darsyk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degiodami žvakutes ar užsiiminėdami kapų puošyba – iš esmės beprasmiškais dalykais, bet jie savo smulkmeniškumu mums leidžia atsilaikyti prieš graudų ir beprotiškai stiprų pojūtį – Jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame, kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame mirusiųjų pagalbą, paramą, jie yra, ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas. Gyvųjų ir mirusiųjų bendrijos sudaro tarsi galingą dvipolę vienybę. Vieni čia, kiti ten. Bet siejami meilės ir abipusių gestų.
Pasak tautosakos, vėlėms čionai atkakus judėti padeda vėjas, dėl to kiekvienos vėlinės yra vėjuotos. Gamta šiomis dienomis jungiasi prie mūsų, siųsdama savo linkėjimus vėlėms, siųsdama vėją.

Skaityti toliau