***

Padovanosiu tau geltoną klevo lapą-
Ruduo išskynė vasaros gėles.
Tegul jie apie rugsėjo prasmę šneka
Ir mena saulės sklidinas dienas.

O juk gražu, kai supas klevo lapas,
Kai lenkiasi ištroškę prie žinių versmės,
Kai rudenio naktį vis šviečia tavo langas
Tartum ugnelė mylinčios širdies.

Atnešiu gražią dėkingumo puokštę
Už meilę, už raudonai pabrauktas klaidas,
Už ašarą, nuriedančią per skruostą,
Kai skaitot mokinukų laiškus ir žinutes.

Kurios tau primena nedrąsų pirmokėlį,
Mergytę – mokinukę kaspinais žydrais.
Kiek daug į saulės pusę pakylėjai…
Prisiminimuose – vardai, vardai, vardai…