Jau beržai ir kaštonai liepsnoja,
Neša vasarą gervės ant sparnų vis tolyn ir tolyn,
Paklausykite! Kažkas skambina, šaukia,-
Tai rugsėjo pirmoji,
Ji, visus pasikvietusi, veda
Stebuklingon vaikystės šalin.
Kiek akių, kiek širdžių
Jūsų kelią lydėjo…
Kiek akių, kiek širdžių
Jums gyventi padėjo…
O rytoj nuskambės vėl
Eilinis rugsėjo varpelis
Ir kelintą jau kartą pakvies
Į tą priprastą mieląjį kelią…