***

Šnabždėk šnabždėk man, rudenio lietau.
Tu mylimasis mano ir vienintelis.
Jau nuo kitų garsų aš apkurtau.
Ir žodžių buvusių saldybė virto stinguliu.

Šnabždėk šnabždėk man, liūdnas mano broli.
Žiema man ne sesuo. Daugiau aš nieko neturiu.
Tik Tu vienintelis atneši rausvą obuolį,
kurį pasiūlysi dalintis su kitu.

Šnabždėsi man, ilgai šnabždėsi,
kad Tavo liūdesy beviltiškai aš skandinuosi.
Sakysi man, kad pirmalaik sustojau,
neieškau žavesio kituos laikuos.

Bandysi man įrodyti, kad nevertas
esi jaunystės mano ir slaptų minčių.
Aš tik šipsosiuos. Atsikasiu obuolio.
Ir į Tave prabilsiu rudenio lietaus balsu.