Kiekvieną kart, kai Tu savo gyvenimui bandai suteikti naują prasmę yra Kalėdos.
Kiekvieną kart, kai kas nusprendžia garbingai gyventi yra Kalėdos.
Kiekvieną kart, kai Jūs pažvelgiate širdies akimis į kits kitą ir kai Jūsų veidą nutvieskia šypsena yra Kalėdos.
Kiekvieną kart, kai du žmonės atleidžia vienas kitam yra Kalėdos.
Kiekvieną kart, kai stengiamės suprasti kitą žmogų yra Kalėdos.
Kartą paskendo laivas. Visi keleiviai žuvo, išsigelbėjo tik tėvas ir sūnus. Plaukia jie per bangas, įsikibę į rąstą, ir sūnus klausia tėvo:
– Sakyk, tėve, ar dar gali būti kam sunkiau, negu mums dabar?
– Tam dar sunkiau, sūnau, – atsakė tėvas, – kas artimo žmogaus laukdamas vis į kelią žiūri.
Tad išgerkim už tuos, kurie laukia!