Ištirpo žvakių liepsnose,
Širdžių ledai ir šaltas laiko gruodas.
Ir vėl nušvito mūsų širdyse
Vilties ugnis lyg pranašas paguodos.
Ramybės kūčių vakarą.
O, kad galėčiau Tau padovanoti vėją,
O, kaip norėčiau saulę tau delnuos atnešt,
Nes tik Tu vienas, mylimiausias Tėve,
Gyvenimo kelin mokėjai mus išvest!