Kai šiltos dienos ateina
Tai ir karštos širdelės plaka, daužosi
Taip ir norisi atbėgti pas tave,
Ištrūkti iš ilgesio gniaužtų
Ir aš pas tave ateisiu jausmais,
Tau beprotiškai aistringą bučinį dovanosiu..
Su pavasariu saulute mano..
Aistros. Elgesys
Melancholijos liūdesio žodžiai…
***
Aš beprotiškai skubu savo išgalvoto gyvenimo keliu.Aš žiūriu ir nesuprantu, kodėl aplink tiek daug spalvų. Aš tyliu, bet vėl girdžiu tiktai balsus žmonių. Aš vėl tikiu, kad tu sugriausi viską ką turiu. Išdegink mano suledėjusią širdį. Nunuodyk mano troškimą numirti. Paleisk, kad galėčiau viską iš naujo patirti.Užrakink širdyje, kad galėčiau ramybę pažinti, į dangų pakilti.
Aš stengiuosi išgelbėti kiekvieną krentantį lašą.Aš žaviuosi, kaip kraujo troškimas ją veža. Aš turiu slėpt nuo jų savo dangišką pradą. Aš girdžiu jos: „man maža, man maža, man maža”
Aš stebiu kaip laikas pasiglemžia išlaisvintą sielą.Aš žinau, kad po jos prisilietimo nieks nebeužmiega. Aš kas kart užsimerkiu kai jaučiu jos glamones. Mano žodžiai – tai puolusio angelo dejonės.
***
Ten, kur nebuvo tavęs, nebus mūsų… Ten, kur aukojau kitiems – stabmeldžiu būsiu. Jei saulė leisis ten pat, nežvelgsiu nė karto… Jei buvai mano šviesa – mano akys nemato.Išeik, nebegrįžk daugiau… Liūdėt nebeprivalau… Kentėk, aš Dievų prašau… Krauju širdy vėl pasruvau… Kai naktį verksi vėju, kurčias būsiu… Kai laikysi savo delnuos – lyg smiltis nepaklusiu. Ar taip geriau, kai kaklą spygliai tebesmaugia..? Ar tu kelią matei?… Ten manęs niekas nelaukia…
***
Dangau, nušvieski naktį, akims apakti neleisk…Rėkiu, nuginki baimę, lekiu, kur tavo griausmas ves…Nelauk, suteiks man galios, tavo valia mano likimą lems..Virš jūrų, ledo, žemių plieno sparnai į tavo glėbį neš..
Žeme, palieski sielą, manas maldas pasiglemžki jau…Tyliu, priimk dar vieną, sugrįšiu ten, kur smiltimi buvau…Atimk žaizdotą kūną, tavo tyrumas mane nuplaus…Migdyk į savo sapną, gal ten ramybė manęs lauks…
Aklas pyktis į šviesą neatves,Tuščios viltys tikėjimui pasmerks…Nuogas skausmas atvira žaizda gyvens,Tavo šauksmas vėl amžinai ieškot privers…
O bangos visagalės, tik jūsų valion gyvybę atplukdau…Geriu taip godžiai mirtį, akis surasti tavas bandau…Gramzdink, neleisk išnirti, dar kartą, skausme, prisiglausk…Skalauk ir mano plaukus, kaip tos, kurios jau netekau…
***
Miestas kur saulė nei kyla, nei teka… Žmonės – jų širdys vos gyvos, vos plaka…Medžiai – lyg šmėklos išvytos iš rojaus… Tu stovi vienas, nelauki rytojaus…
Akys, kurios jau seniai nebemato… Rankos nusvirusios trukčioja šaltos… Lūpos – beformės, sustingusios šlykščiai… Tu jauti pykti, vien skausmą… Išnykti…
Šviesa danguje blės labiau ir labiau. Nejau nežinai ar nueiti, ar laukt? Tas pyktis ir skausmas suplėšys pusiau… Pamirški jau viltį nėra jos daugiau… Čia liūdesio miestas ir aš čia gimiau…
Bandai tu pabėgti nuo visko aplinkui… Kelio nėra – jis seniai dingo… Tavo kūnas visai be saulės sustingo veidu į žemę – niekas vėl neišgirdo… Bespalvių namų tamsa ir šešėliai, minioje svetimų aklas, vienišas sėdi… Jaučiu tavo baimę, skausmą ir pyktį, apakintas jų tu jau pradedi nykti…
Istorija sielai. Pagal Bruno Ferrero
Mergelės sūnus gimė nežinomame kaime. Užaugo mažame miestelyje, kur iki trisdešimties metų dirbo staliumi. Po to trejus metus keliavo po kraštą pamokslaudamas.
Niekada neparašė jokios knygos.
Niekada neužėmė aukštų postų.
Nesukūrė šeimos, neturėjo savo namų.
Nestudijavo universitete.
Nuo savo gimtinės tebuvo nukeliavęs vos tris šimtus kilometrų.
Nesulaukė to, ką įprasta vadinti sėkme.
Neturėjo jokių įgaliojimų, tik save patį.
Tebuvo trisdešimt trejų, kai viešoji nuomonė atsigręžė prieš Jį. Jo bičiuliai išsilakstė. Jis buvo parduotas priešams ir teisiamas teisme, panašiame į farsą. Buvo prikaltas prie kryžiaus tarp dviejų plėšikų.
Kai jis merdėjo, budeliai metė burtą dėl Jo drabužių – vienintelės Jo nuosavybės šiame pasaulyje. Kai jis mirė, buvo palaidotas kapo rūsyje, kurį parūpino vienas gailestingas draugas.
Po dviejų dienų kapas buvo tuščias.
Prabėgo dvidešimt amžių, o Jis tebėra ryškiausia žmonijos istorijos asmenybė.
Nei galingiausios imperijų kariaunos, nei vandenynus skrodžiančios laivų flotilės, nei suburti parlamentai, karaliavę galiūnai, didžiausi mąstytojai ir mokslininkai – visi kartu – taip smarkiai nepakeitė žmogaus gyvenimo, kaip tas vienintelis kuklus gyvenimas nuošalėje.
Aistros. Elgesys
Sugebėjimas valdyti save ir numalšinti savo aistras yra labiausiai pagirtinas, nes per daug mažai kas žino, kaip tą daryti. — [F.Guicciardini]
Aistros. Elgesys
Meilė – nelyginant medis: ji išauga pati, giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę ir neretai žaliuoja ir žydi net mūsų širdies griuvėsiuose. — [V.Hugo]