Pravėrėme duris – išėjom, išplasnojom… Mus tolimi pasauliai šaukė – ta nenumaldoma pavasario viltis… Melsvon tobulybėn mūsų valtis plaukė, bet būk rami, sugrįšim, mama! Mūs širdyse Jums begalinė meilė šlama…
***
Pravėrėme duris – išėjom, išplasnojom… Mus tolimi pasauliai šaukė – ta nenumaldoma pavasario viltis… Melsvon tobulybėn mūsų valtis plaukė, bet būk rami, sugrįšim, mama! Mūs širdyse Jums begalinė meilė šlama…
***
Vėl prabėgo lyg šešėlis metai paskirti lemties, pasivyti taip norėtūs…bet, deja, nėra vilties. Tad kiekvieną naują dieną pasitiki su viltim… nors sugrįžti ji negali – te ilgiau bus su Tavim…
Daug laimės norim palinkėti, ggyvenimui patikti kad mokėtum, neužmirštuolės žiedu kad širdis žydėtų, kad visada geri draugai šalia sėdėtų…
Didžiausias turtas – bendras atsiminimų lobynas. Tai basas mūsų kelias, nušviestas žaibų, geltoni pienių vainikai… ir didelis širdį užplūstantis gerumas, ir ilgesys to gerumo ir grožio. Tai amžinai žalia diemedžio šakelė. Prisiminsiu tave – veržlią ir gražią kalnų upę – gaivią ir stiprią. Ir mane tas vanduo gaivino… ūk ta gaivia upe, prie kurios srovės atsiklaupiama atsigerti tikėjimo ir meilės….
Laimė gyvena paprastą gyvenimą. Kai jos pasiilgsti, prisėsk ir paieškok jos gėlės žiede, kuris kvepia nepakartojama gaiva… paieškok jos medyje, kuriame tupi paukštis, rankose, kurios Tave apkabina. Ir kai išmoksi atpažinti laimę paprastuose dalykuose, žinok, gyvenime prasideda geros permainos…