Kiek kainuoja ilgesys ? Prabėgusių vėjavaikės dienų, išblaškytų vėjuose bučinių, meilės žodžių netikrų ?
Kiek kainuoja prisilietimas ? Nežinomo praeivio, mylimo žmogaus o gal krentančio klevo lapo ?
Ko vertas kūdikio šypsnys po bemiegės nakties ? Viskas turi savo kainą, praeitis – vertybė, dabartis – padarinys to, kas buvo vakar. Linkiu, kad Jūsų gyvenimą lydėtų vienetas – vienas tikslas, viena svajonė, viena meilė …
Saulė – juokas. Naktis – tyla. Akys – migla. Mintys – tamsa.
Kelias – su vingiais. Sniegas – su žingsniais. Eisiu – ateisiu.
Palauk – aš greita.
Nesakyk man nieko, ko nenoriu išgirsti, nesakysiu nieko, kad nelikčiau išgirsta ir aš
Tegul vėjas tik sujudins Kalėdų varpelių trapumą
Tegul laimė įžengs į mūsų namus …
Negersiu ne todėl, kad grašiai pasibaigę,
ar kad bijau žmonių, kurie girtumą peikia
aš gerdamas vien užsimiršimo tegeidžiu, –
dabar gi Tu širdy, ir vyno nebereikia .
O dėl santuokos, tai, žinoma, ji dera su protu, jei troškimą lytiškai suartėti sužadina ne vien tik išvaizda, bet ir troškimas gimdyti vaikus bei juos išmintingai auklėti ir, be to, jei abipusės, būtent vyro ir moters, meilės priežastis yra ne tik išvaizda, bet ypač dvasios laisvė.
Spinoza Benediktas, „Etika” 2001