Jei mylėdamos kenčiame – mylime per stipriai.
Norwood Robin „Moterys, kurios myli per stipriai”
Meilė!
Miniatiūra. Ištaškyta vasara.
Begėdė karštoji aistringoji paleistuvė Vasara, krykštavusi trykštančiais žalumos purslais, išsirenginėja. Mes pavadinam rudeniu – o ji – šelmiškai šypsosi ant išdegintų laukų vis labiau apsinuogindama. Vėjų draikomais medžių šakų plaukais kvatos skaisti rugsėjo pabaiga laukinėse kopose – tai Vasara Tau šoks jos meilės šokį. Susigundyk. Leiskis suviliojamas. Ištiesk rankas. Mesk nereikalingus rūbus. Mylėkis. Bučiuok ir alsuok tankiai ir giliai, kad iki kūno pakraščių užpildytų Vasara. Bėk čežančiom baltosiom smiltim, keldamas sumaištį taisyklingoje lygumoje. Taip pat, kaip netrukus išspardysi sušluotus parko klevų lapus – pakelk į erdvę jų geltonį, paversk niekais visos dienos Šlavėjo darbą – tik tam, kad mylėtum. Pusnuogę, jau nuogą, Žalia Vasarą, kurios žiadlapius paskleidėm.
Mes ir Mūsų lapai taip vėjuotai ramiai sukasi ratais po kojom.
(… iš 2005-ųjų kankinystės. Neskaityk)
***
***
Vėjas švelniai glostys mano plaukus, saulė tyliai glamonės pėdas nueinančias. Čia šilta, gera ir ramu, ir nėra jokių piktų minčių. Ateik, pabūk su manimi kartu čia, ant stogo. Sėdėsim kartu ir žiūrėsim, kaip dailininkas ruduo dažo pasaulį meilės spalvomis. Meilės spalvos tau per ryškios ? Paversim jas draugyste. Arba blankstančiu prisiminimu, kurį užklos žiemos patalas.
***
Tik tada, kai iš tikro myli, ateina ramybė. Tik tada, kai iš tikro myli, matai žmogų su visomis jo ydomis. Ir tik tada supranti, kad būdami idealūs ir be priekaištų esame neįdomūs. Gal nemokėjau tavęs mylėti ir tave įtikinti, kad tai tiesa. O kas yra tiesa ? Tikriausiai mylėjau meilę, tą euforiją, tą vaikvorykštės spalvų jausmus. Bet nemačiau tavęs. Nes nepriėmiau savęs pačios – tokios, kokia buvau – kartais bailiukė, kartais nemokša, kartais svajotoja, o kartais pasileidėlė. Tik tada, kada myli iš tikro, ateina ramybė. O mes buvome neramūs. Pasilikime tai kaip pamoką ir eikime pirmyn. Tik kartu, ar atskirai ?
Liūdnas meilės monologas
Turbūt neįmanoma žodžiais apsakyt to, ką jauti paskutinę akimirką liesdamas mylimo žmogaus rankas… Kaip grauži save mintimis apie laiką praleista kartu, apie žodžius, kuriuos kažkada nepagalvojus pasakiau, apie nutylėtus „myliu!”, apie gražiąsias akimirkas… Imi savęs nekęsti, nes supranti, jog per daug nutylėta. Ir ko gi labiausiai imi trokšti tą akimirką?! Išeik greičiau, man taip bus lengviau… Išeik, nebegaliu žiūrėti, kaip tu kankiniesi. Kodėl tu išeini, kodėl paskutinėm akimirkom aš myliu Tave labiau, nei bet kada?!..
Egoistė? Žinau. Norėčiau tokia nebūti, tiesiog žinau, kad Tavęs man trūks labiau nei kam kitam. Tu žiūri į mane, tirpsti mano akyse, Tavo rankos ledinės, akys pilnos vilties.