Ilzė Butkutė „Jei tu būtum miestas…“

Jei tu būtum miestas, į kurį savo parką mane nusivestum? Kas čia veši ūksminguose pavėsiuose? Ką tykiai augini savy? Ką čiulba tavo paukščiai gegužės naktį? Į ką žvelgdami plečiasi narcizų vyzdžiai? Kokios pranašystės atsispindi žvaigždėtuos tvenkinių veiduos?

Jei tu būtum miestas, kur baigtųs paradinės tavo gatvės, kur prasidėtų neparadinės?
Ko alksta tavy gyvenantys sudulkėję neūžaugos našlaičiai, kuriems visad stigo šviesos ir maisto? Kas jie? Ko jie liūdi ir kokius žaidimus jie žaidžia užgintose tavo gatvėse?
Kas nutiktų, jei įsileistum mane į tolimiausią, žole labiausiai apžėlusį vidinį kiemą, kuriame juos laikai? Kas nutiktų, jei aš nuneščiau jiems riestainių ir eičiau spardyt kamuolio drauge su jais?

Ko tu labiausiai bijai?

Jei tu būtum miestas, kur nusivestum mane paskiausiai?
Ir kas man ten nutiktų?
Su kuo ten susidurčiau?
Ką ten išvysčiau?
Ko liudininke tapčiau?
Kokių sandėrių, kokių mainų?

Kas brangiausio tavy gali būti parduodama ir ką gėdingiausio esi pirkęs, neįstengęs to užsitarnauti?

Jei tu būtum miestas, kur niekada manęs nesivestum ir ko niekada man nerodytum?

Viešnamių?
Kiek sykių lietei kažką be meilės? Kiek sykių laidojai ilgesį po bereikšmiais kūnais, spalvotais šilkais ir opiumo dūmais?

Lošimo namų?
Ką gali pastatyti ant kortos? Ką graudžiausio esi pralošęs? Ką laikiniausio esi laimėjęs? Kiek skolų šiandien turi ir kiek šimtmečių jas mokėsi?

Skerdyklų?
Kas tavyje už storų sienų ir grotuotų langų yra žudoma kiekvieną dieną? Kam leidi mirti pačioje savo širdyje, dar nė neperžengus slaptavietės slenksčio?

Prieglaudų?
Kuo labiausiai bijai nubusti – benkartu, luošiu ar merdinčiu kūnu, praradusiu šitai suvokiantį protą? Ar galėtum patikėti, kad kažkas vis tiek būtų greta ir laikytų tave apkabinęs?

Jei tu būtum miestas, kaip norėtum būti palaidotas?
Kuri mirtis tau atrodytų garbinga?
Ką apie tave turėtų rašyti dabarties kronikos ir ateities enciklopedijos?

Jei tu būtum miestas ir jei leistumeis užkariaujamas, kaip turėčiau pradėti?

Jei aš būčiau miestas, tu jau būtum mane paėmęs.
Išskyrus vienui vieną slaptą gatvę, kurios sienoje liktų iškaltas šis tekstas.

————
2015 gegužės 22,
Karaliaučius,
Vila “Albertina”

Ilzė Butkutė, rašytoja

***

Kokybiška dušo kabina

Skaityti toliau

Eilėraštis apie meilę

Aš pabūsiu lietum,
Kai tau širdį skaudes,
Kad galėčiau nuplaut 
Dalį tavo rimties.
Aš ateisiu išryt,
Jei reikės ir nakčia,
Kad galėtum mylėt,
Kad liktum šalia.
Aš ateisiu. Tu lauk
Ir jei niekas nekvies,
Tau atnešiu lietaus
Ir truputį nakties… 

Skaityti toliau