Mergelės sūnus gimė nežinomame kaime. Užaugo mažame miestelyje, kur iki trisdešimties metų dirbo staliumi. Po to trejus metus keliavo po kraštą pamokslaudamas.
Niekada neparašė jokios knygos.
Niekada neužėmė aukštų postų.
Nesukūrė šeimos, neturėjo savo namų.
Nestudijavo universitete.
Nuo savo gimtinės tebuvo nukeliavęs vos tris šimtus kilometrų.
Nesulaukė to, ką įprasta vadinti sėkme.
Neturėjo jokių įgaliojimų, tik save patį.
Tebuvo trisdešimt trejų, kai viešoji nuomonė atsigręžė prieš Jį. Jo bičiuliai išsilakstė. Jis buvo parduotas priešams ir teisiamas teisme, panašiame į farsą. Buvo prikaltas prie kryžiaus tarp dviejų plėšikų.
Kai jis merdėjo, budeliai metė burtą dėl Jo drabužių – vienintelės Jo nuosavybės šiame pasaulyje. Kai jis mirė, buvo palaidotas kapo rūsyje, kurį parūpino vienas gailestingas draugas.
Po dviejų dienų kapas buvo tuščias.
Prabėgo dvidešimt amžių, o Jis tebėra ryškiausia žmonijos istorijos asmenybė.
Nei galingiausios imperijų kariaunos, nei vandenynus skrodžiančios laivų flotilės, nei suburti parlamentai, karaliavę galiūnai, didžiausi mąstytojai ir mokslininkai – visi kartu – taip smarkiai nepakeitė žmogaus gyvenimo, kaip tas vienintelis kuklus gyvenimas nuošalėje.