Istorija sielai. Pagal Bruno Ferrero

Mergelės sūnus gimė nežinomame kaime. Užaugo mažame miestelyje, kur iki trisdešimties metų dirbo staliumi. Po to trejus metus keliavo po kraštą pamokslaudamas.
Niekada neparašė jokios knygos.
Niekada neužėmė aukštų postų.
Nesukūrė šeimos, neturėjo savo namų.
Nestudijavo universitete.
Nuo savo gimtinės tebuvo nukeliavęs vos tris šimtus kilometrų.
Nesulaukė to, ką įprasta vadinti sėkme.
Neturėjo jokių įgaliojimų, tik save patį.
Tebuvo trisdešimt trejų, kai viešoji nuomonė atsigręžė prieš Jį. Jo bičiuliai išsilakstė. Jis buvo parduotas priešams ir teisiamas teisme, panašiame į farsą. Buvo prikaltas prie kryžiaus tarp dviejų plėšikų.
Kai jis merdėjo, budeliai metė burtą dėl Jo drabužių – vienintelės Jo nuosavybės šiame pasaulyje. Kai jis mirė, buvo palaidotas kapo rūsyje, kurį parūpino vienas gailestingas draugas.
Po dviejų dienų kapas buvo tuščias.

Prabėgo dvidešimt amžių, o Jis tebėra ryškiausia žmonijos istorijos asmenybė.
Nei galingiausios imperijų kariaunos, nei vandenynus skrodžiančios laivų flotilės, nei suburti parlamentai, karaliavę galiūnai, didžiausi mąstytojai ir mokslininkai – visi kartu – taip smarkiai nepakeitė žmogaus gyvenimo, kaip tas vienintelis kuklus gyvenimas nuošalėje.

Skaityti toliau

Per vėlu

Jau per vėlu skaičiuoti – kas daugiau suklydo kartų

Jau nebereikia atsiprašymo veiksmų, –

pats laikas versti naują lapą

Ir eiti savo gyvenimo taku.

Skaityti toliau

Kai ilgesys aplanko

Kai ilgesys aplanko baltas, –

Velkuosi aš žieminį paltą,

Einu keliu vilties ieškodama

Ir tyliai, gailiai ašarodama.

Žinokit, žmonės – padeda !

Praeina ir nepagada, –

Išspirkit lauk ir Jūs nenuoramą,

Kurs Jūsų širdį drasko …

 

Skaityti toliau

Niekas be Tavęs

Net nežinočiau kaip gyventi, – jei Tavęs nebūtų čia
Kaip eiti šiuo keliu ir kur dėti paklydusias svajas
Kur ieškot prasmės, ir radus ką su ja veikti, –
Štai koks Niekas aš be Tavęs …

Skaityti toliau