Kad būtum didelis, pakanka tik išsitiesti.
Marivaux
Tikėjimas
Eilės prieš Vėlines
Pasuk iš magistralės šičia,
į aklą skersgatvį, įženk
į tuščią šiuo metu bažnyčią,
pritūpk ant klaupkų, pasilenk,
kad Dievui į ausies kriauklytę,
kuri kurčia triukšmams dienos,
tik pora žodžių išsakytum:
– Ak, dovanok.
Josif Brodskij, „Vaizdas į jūrą”
Ko nederėtų daryti per Vėlines
Su Vėlinėmis yra susiję nemažai įsitikinimų, kurie močiučių pasakojimuose išsaugoti iki šių dienų. Vėlinių naktį visoje Lietuvoje buvo draudžiama pilti laukan vandenį ar šiukšles, kad netyčia neužgautum aplink namus vaikščiojančių vėlių.
Vėlinės – blogas metas vykti į kelionę, nepatariama palikti gyvulių laukuose. Klaidžiojančios vėlės gali ir vieniems, ir kitiems pakenkti.
Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną ar ožį, o jų mėsą išdalinti vargdieniams. Tai ritualinė padėka mirusiesiems už jų globą tais metais.
Visų Šventųjų šventimas namuose XVIa.
Visų Šventųjų šventimą namuose aprašo M.Strijkovskis XVI a. Spalio pabaigoje susirenka žmonės į vienus namus (suaugę ir vaikai). Stalą apdeda šienu, jį užtiesia staltiese, padeda kelis didelius kepalus duonos ir ant stalo kampų pastato ąsočius alaus. Po to dar atneša kito maisto ir aukoja su tam tikromis dievui Žemininkui. Sakoma:
Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve, aukojame ir dėkojame,
Kad mus praėjusiais metais sveikus ir visko pertekusius užlaikei,
Javų ir viso gero davei, nuo ugnies, geležies, ligų
Ir visų mūsų priešų apsaugojai.
Keli grūdai, alaus lašai ir kt. aukojama į židinio ugnį, nuliejama ant žemės arba į kambario kampus, sakoma:
Tau, o Žemininkai, mūsų Dieve,
Teikis priimti mūsų auką
Ir maloningai valgyti mūsų valgius.
Rudenio daina, Oskaras Milašius
Klausykitės vėjo ūžesio naktį,
Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio,
Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės…
Klausykitės vėjo ūžesio.
Nebėra lapų, nebėra vaisių
Nuniokotuose soduose.
Prisiminimai _ mažiau kaip niekas, viltys labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.