Štai, šokiai:
šoka giltinės kuprotos
Velniūkščiai dvišakėm ginkluoti,
Kurių lig Helovyno vengėm.
Ir kreivos šmėklos šlitinėja.
Nasrai jų šiepiasi bedančiai.
Moliūgai švyt ant palangių.
Išgasdins jie blogas vėles,
Ir eisime į kapus lankyt geras.
Halloween
Vėlinėms: kas tu esi tamsa šitos sekundės?
Kas tu esi tamsa šitos sekundės?
Ko tu į mus juodom akim žiūri?
Ko springdama erdvėj bežadėj skundies
Ir kokią bausmę užanty turi?
Prieik artyn. Juodų rodyklių lūpom
Užtemdyk mūsų išmaldą delne.
Kiek daug taškų… Tai mes pavargę klūpom
Ties gedulinga amžiaus lopšine.
Išprievartauti giesmei vienadienei,
Paskiepyti tikėjimo rakštim,
Akimirkos karaliai ir vargdieniai.
Nuskausmink mus, sekunde, užmarštim.
Eilėraštis apie Vėlines
Kada regi tamsoj žvakučių jūrą
Per Vėlines-žvarbi naktis juodoji!-
Atrodo,lyg į mus staiga sužiūra
Visi,kurių netekom,apraudojom
Prieš jų akis pasijunti lyg nuogas
Su savo ydomis,klastom,pykčiu,
Skolų nebegali grąžinti žmogui,
Kuriam jau nebeliko paslapčių.
Atleiskit jūs,užbaigę žemės kelią,
Kad,rūpesčių kasdienių prislėgti,
Mes per retai aplankom šią vietelę,
Kur būname prie jūsų taip arti,
Kad tebegirdim jūsų žodžių aidą,
Kad skaitome it knygą jūs mintis…
Te užmiršimo nuosėdas išsklaido
Ši atminimo ir rimties naktis!..
Dvi akys, ieškančios šilumos. Pragaištinga žvakių liepsna.
Žvakės liepsnoje dega numestas laikas, užgimsta nemarioji amžinybė. Dvi akys, ieškojusios šilumos, praryja žvakės liepsną ir pačios miršta joje. Dabar maldauja šalčio, tačiau jau per vėlu, jau auka atiduota dvasioms. Kažkada jos svajojo degti, dabar maldauja užgesti. Jų maldos bergžsdžios, jų prašymai neišgirsti. Savo liepsnos įkaitės, kažkada norėjusios pajusti amžinybę, dabar suprato savo laikinumą, savo taip lengvai atiduotos aukos beprasmybę.
Jos žvelgia į apgaulingai plevenančią žvakės liepsną, jos laisvos, bet jų laisvė nebepriklauso joms.
***
Ko nederėtų daryti per Vėlines
Su Vėlinėmis yra susiję nemažai įsitikinimų, kurie močiučių pasakojimuose išsaugoti iki šių dienų. Vėlinių naktį visoje Lietuvoje buvo draudžiama pilti laukan vandenį ar šiukšles, kad netyčia neužgautum aplink namus vaikščiojančių vėlių.
Vėlinės – blogas metas vykti į kelionę, nepatariama palikti gyvulių laukuose. Klaidžiojančios vėlės gali ir vieniems, ir kitiems pakenkti.
Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse buvo paprotys per Vėlines pjauti aviną ar ožį, o jų mėsą išdalinti vargdieniams. Tai ritualinė padėka mirusiesiems už jų globą tais metais.