Vaiskus saulutės spindulėlis
Pro klasės langą šviečia.
Ilgai lauktoji vasarėlė
Padūkt į lauką kviečia.
Vasara tegu nešios jus ant sparnų…
Skriskite kaip paukščiai stebuklingi.
Ţaiskite, bėgiokit pievoj tarp ţiedų,
Būkite greiti, linksmi, laimingi!
Ir regėsis nuo metų nuokalnės tos kalvos, kur saulėteky juokėtės, tebetraukia linksmai pasiautėti, paklausyti lakštingalos pusiaunakty…Nepriplaukti dar laukia uostai – vilties dvelksmas plaukus glosto… O reikia, reikia patikėti, kad ir gyvenimo diena gražiausia, ir naktis įspūdingiausia – prieky…Ir prieky – darbas tavo didžiausias, ir ateity dar laukia pats didžiausias džiaugsmas…
***
Daug metų tarp mokyklinių suolų praėjo…ir ištisą simfoniją sukurtum, jei varpelius, kurie Jums taip ilgai skambėjo, į vieną nesibaigiančią melodiją suburtum…
Didžiausias turtas – bendras atsiminimų lobynas. Tai basas mūsų kelias, nušviestas žaibų, geltoni pienių vainikai… ir didelis širdį užplūstantis gerumas, ir ilgesys to gerumo ir grožio. Tai amžinai žalia diemedžio šakelė. Prisiminsiu tave – veržlią ir gražią kalnų upę – gaivią ir stiprią. Ir mane tas vanduo gaivino… ūk ta gaivia upe, prie kurios srovės atsiklaupiama atsigerti tikėjimo ir meilės….
Gyvenimas – tai sudėtinga žmogaus ir tiesos kelionė, todėl linkiu visumet joje turėti kilnų tikslą ir eiti paskui saulę.