Laukais, nusėtais pienėm geltonom, Velykos atlėkė pavasario taku, Atnešdamos visoms žmonių kartoms Prisikėlimmo dovaną, apjuostą saulės spindulių. Te tavo dienos būna pakylėtos Atbundančios jausmų šviesos. Toks paprastas ir šventas rytas, Jo rasose Velykos prausia saulės zuikučius. Pažvelk naujai į grožį, jau neregėtai neregėtą, Tegu jisai prikels naujam gyvenimui Užgesusius jausmus.
Zuikis ir Zuikienė strikinėja po pievelę,
Gaudo savo vaikučius.
O zuikučiai sau nerimsta, nes girdėjo,
kad <vaiko vardas> turi tortus net penkis ir žvakutę vieną!
Zuikiai nori palinkėti begalybę dovanų
Ir daug gerų draugų!
Ir norėtu paprašyti, kad <vaiko vardas> būt gera
Mamai, Teciui ir broliukui <vaiko vardas>.