***
„Mes bejėgiai prieš mirtį, bet ji per silpna sunaikinti prisiminimus ir paliktą šviesą, nes „juk šviesa nemiršta – pasilieka žolėj, žiede ir vaiko akyse…“ Justinas Marcinkevičius, poetas
***
Ir aš išeisiu.
Ir paukščiai toliau giedos,
ir liks mano sodas, ir žalias medis,
ir baltas šulinys.
Kas vakarą dangus bus mėlynas ir minkštas,
ir varpinėje skambins varpais,
kaip visuomet skambindavo.
Ir tie numirs, kurie mane mylėjo,
ir žmonės jau bus nebepažįstami,
ir žydinčio sodo kampe prie nubaltintos sienos
slapstysis nuliūdusi vieniša mano dvasia.
Ir aš išeisiu, ir liksiu be namų,
be žalio medžio prie balto šulinio,
be mėlyno minkšto dangaus…
Ir paukščiai toliau giedos.
Chuanas Ramonas Chimenesas „Paskutinė kelionė”
***
Pabūkim apgaubti rimties,
Kartodami maldos žodžius žvakių mirgėjime.
Pajuskime artumą gyvasties ir netekties.
Visi visi, kol dar anapus neišėjome…
***
Tarp šiapus ir anapus juodai balta riba,
Keista nežinomybė, skausminga tuštuma
Ir slegiantis žinojimas: kitaip jau nebebus…
Tik Vėlinių alsavime mintis liepsna sujungs…
***
Tyla, privertusi tylėti
Tuos, kurie dar čia.
Ir tuos, kurių tarp mūsų nebėra.
Tai Vėlinių dvasia…
Žvakutės tamsoje,
Šiluma, žmonių širdyse
Dabar vėl tyla,
Kai aplinkui sklando Vėlinių dvasia…
Ir nieko nebeliko, nieko…
Keli jausmai, gal ašra veide…
Mes vėl visi kartu, bent mintyse
Kai vis dar aplink Vėlinių dvasia…
***