Todėl, kad ši naktis tik mūsų,
Kur kalba ne žodžiai, ir net ne akys, –
Čia šneka vienas jausmas dviejų žmonių
Čia plaka širdys vienu ritmu
Todėl, kad ši naktis tik mūsų,
Kur kalba ne žodžiai, ir net ne akys, –
Čia šneka vienas jausmas dviejų žmonių
Čia plaka širdys vienu ritmu
Kai dvi širdys suartėja, kai tos lūpos susilieja
Nieko niekas nebemato
Tegul širdys plaks vienu ritmu
Tegul ves vienu gyvenimo keliu …
Net nežinočiau kaip gyventi, – jei Tavęs nebūtų čia
Kaip eiti šiuo keliu ir kur dėti paklydusias svajas
Kur ieškot prasmės, ir radus ką su ja veikti, –
Štai koks Niekas aš be Tavęs …
Tai tavo akys jaučia mano skausmą,
Tik tavo rankos drebančią sušildo
Žinok, esi ir liksi man brangiausias
Visų laikų atrastas lobis.
Nuėjau ilgą kelią – su kalnais ir pakalnėmis
Išgyvenau šimtus jausmų – nuo skausmo iki džiaugsmo, –
O dabar esu ten, kur noriu būti.
Nebesislėpsiu, nebėgsiu. Bet ir tu nebėk.