***

Gyvenimas – nepakartojamas ir toks neilgas,
Jis neša mus kaip trykštanti srovė,
Ir štai plaukai tarsi šerkšnu sužvilga…
Skausmingai ieškai jo tikros prasmės.
Kaip greitai bėga dienos tos ratuotos –
Pripildytos darbų, svajonių ir rimties.
Kasdien tarsi atakon Tu eini kovoti
Už šviesą, gėrį, Žmogų ateities.
Tebūna visos Jūsų dienos gražios
Ir skaisčios lyg pavasario versmė!
Nors valandų sunkių, žinau, vėl bus nemaža.

Skaityti toliau

***

Ketverių metu žingsniai nutilo už durų,
Tyliai sėdime suole, rimties paliesti,
Išgaravo šėliojimas, juokas pritilo:
– Kas nutiko? – paklausė kreida nedrąsi.
Ach, sena baltanose, vaikystės bičiule,
Jau nebetelpam suole, išaugom kėdes.
Jau kvailiot šioje klasėje laiko neliko,
Kitąmet čia sėdės pirmokėliai, o mes
Tik svečiais beužklysim, suradę minutę.
Vis toliau ir toliau nuo vaikystės šalies –
Štai todėl šiandien mes truputėlį nuliūdę,
Lik sveika, mano klase pirmoji. Sudie.

Skaityti toliau

***

Gyvenimas – kaip obelis sode,
Mažučiam pumpure jis slepias,
Paskui su vėtromis kovoja,
Vis auga, vis labiau keroja,
Sužysta sniego baltuma,
Bet tik labai trumpam deja.
Ir štai ruduo jau atkeliavo.
Bet derlių atnešė jis gražų.
Sultingų vaisių, obuolių,
Jūs pažiųrėkit kaip gražu!
Gyvenimas, kaip obelis,
Kurią ruduo apdovanoja.
Prabėga metai, bet žmogus,
Kaip sodas, rudenį garžus…

Skaityti toliau

***

Jūsų širdis-kuo daugiau išdalina kitiems,
Tuo labiau praturtėja pati.
Skleidžia šilumą savo visiems,
Neša žiburį šviesų kely.
Kviečia augti dvasia ir protu,
Moko būti pačiu savimi,
Ji vis žadina laisvę žmonių,
Ji vis ten, kur vaikystė žavi.
Jai vis lemta sutikti mažus,
Prisirišti prie jų ir pamilt,
Užauginti jaunystės sparnus
Ir paspaudus rankas išsiskirt…

Skaityti toliau

***

Gražesnio žodžio nerandu
Už paprastą lietuviškąjį „Ačiū”,
Kurį išmokėt pamokų metu
Tarsi burtažodį, atėjusį iš bočių.
Dar padėkot norėjau už žinias,
Už šilumą, už rūpestį, už meilę,
Už tai, kad man padėjote save surast,
Išmokėt nepalūžt, padarius klaidą.

Skaityti toliau