Kas tu esi tamsa šitos sekundės?
Ko tu į mus juodom akim žiūri?
Ko springdama erdvėj bežadėj skundies
Ir kokią bausmę užanty turi?
Prieik artyn. Juodų rodyklių lūpom
Užtemdyk mūsų išmaldą delne.
Kiek daug taškų… Tai mes pavargę klūpom
Ties gedulinga amžiaus lopšine.
Išprievartauti giesmei vienadienei,
Paskiepyti tikėjimo rakštim,
Akimirkos karaliai ir vargdieniai.
Nuskausmink mus, sekunde, užmarštim.
Vėl prabėgo lyg šešėlis metai paskirti lemties, pasivyti taip norėtūs…bet, deja, nėra vilties. Tad kiekvieną naują dieną pasitiki su viltim… nors sugrįžti ji negali – te ilgiau bus su Tavim…
linkim tau džiaugsmo kuo tikriausio, sunkumai te aplenks kely. Ir nuotaikos visad geriausios, kurią dalins draugai geri! Tegul ir meilė neišblėsta i tavo degančios širdies. Laiminga kiekviena diena lai brėkšta…ilgos, prasmingos linkim ateities!
Nušlamėjo pavasario lietūs ir pražydo klevai pakely, kur man eit, kur surasti gyvenimo vietą, jeigu žemė visa kaip gėlė.
Klausyk kaip krinta obuolys prinokęs. Ruduo-pavasario prasmė gili. Vaikų veiduos tava jaunystė juokias. Nėra senatvės šitame kely.