Tegul žydintys žolynai atgaivina pailsėjusias mintis rudens darbams.
Tostai
Sveikinimas Mamoms
Žydėk kaip visos gėlės žydi,
ir būk jauna jauna.
Atleis, kad laimės Tau nepalinkėjom,
gėlė laiminga būna visada.
Tegul visuomet šypsosi Tau saulė,
Tegul visuomet neduoda Tau liūdėt.
Motinos dienos proga dovanojam laimės saują,
Ir viso to ko Mamai galima linkėt.
***
Tostas bet kokia proga žmogui
Žmogus – tai trupmena, kurios skaitiklis yra tai,
kuo žmogus yra, o vardiklis tai, kuo jis įsivaizduoja esąs.
Juo didesnis vardiklis, tuo mažesnė trupmena ir,
kai vardiklis lygus begalybei, tai trupmena lygi nuliui.
(L. Tolstojus)
Šventų Kalėdų belaukiant
Kažkur toli,
Labai toli,
Nuaidi varpeliai.
Jie kviečia eiti,
Kur saulė teka,
Kur žmonės geri
Ir kančios nebūna.
Ar girdi varpeliai,
Šaukiantys keliauti,
Kur saulė nusileis,
Nakties pasitikti
Ir po visų klajonių
Padėti galvą
Ant debesies?
Ar jauti –
Sapnai tave šaukia
Nugrimzt į gelmę jų?
Kažkur labai toli
Varpeliai aidi.
Ar girdi?
Skubėk pasitikti:
Tave jie šaukia
* * * * * * ** *
Tylu. Naktis. Nemiega niekas
ir nieks negrįžta į namus –
tiktai iškritęs baltas sniegas
nušviečia praeitus metus.
Šviesu širdy, kaip prakartėlėj,
ir tarsi asilas džiaugiuos,
išvydęs mažą kūdikėlį,
užgimusį šaltuos namuos –
namuos, kuriuos jau nieks nemyli,
ir kur atvėso židinys –
ateina Tavo meilė tyliai
ir švelniai paliečia širdis.
Ji glaudžiasi, nepriekaištauja,
suvilgo ašarom akis –
padovanojus džiaugsmo saują,
ji atveria namų duris –
duris į tylą, ten kur lieka
viltis sugrįžti į namus –
ten, kur iškritęs baltas sniegas
nušviečia praeitus metus …
***
Palinkėjimas vardadienį švenčiantiems
Uždėk savo vardui karūną, nukaldinęs ją iš vertingų darbų.
Tegu joje deimantai žiba, išaugę iš tavo minčių ir darbų.
Paimk savo vardą už rankos ir eiki per žemę su juo išdidžiai,
Lai vėtros gyvenimo trankos, žmogus gimęs pergalėms, siek jų tvirtai.