Kai mergaitės šoka per upelį kelia sijoną ligi kelių. Tad išgerkime už tas, kurios šokinėja per marias
Meilės tostai
***
Žmonės sako, kad audros metu kiekvienas uostas laimei geras. Netikėkite tuo. Nors ir didžiausios bangos skalaus jo denį, jis vis tiek plauks prie savojo žiburio. Tad Jūs suraskite gyvenime savo žiburį, kurio galėtumėte ieškoti audros metu. Ženkite gyvenimo keliu taip, kad niekada nenusileistų saulė, kad nepasentų širdys, kad žemėje visada žydėtų gėlės.
***
Sakoma, lygiagretės vis dėlto susikerta begalybėje. Tačiau gyvenimas ne begalybė, dviejų žmonių susikirtimo taškas gali būti prie supilto kapo. O kad jų keliai susikirto, kad aš sutikau tave – labai retai būna tokia laimė, jos galėjo visai nepasitaikyti. Tada, galbūt, mudu nebūtume suradę savo laimės, arba, galbūt, ji būtų buvusi nepilnavertė.
Vladimiras Tendriakovas
***
Labai labai seniai, kai kalnai dar buvo aukštesni už dabartinius, stovėjo nuogas Ašotas prie uolos, o ant jo galvos buvo kepurė. Prie Ašoto priėjo pirmykštė nuoga moteris. Ašotas prisidengė pilvo apačią kepure. Moteris iš pradžių pakėlė vieną Ašoto ranką, po to kitą – kepurė paliko kur buvusi. Tad išgerkime už jėgą, kuri laikė kepurę.
***
Kartą susiginčijo Meilė ir Ištikimybė, kuri iš jų žmonėms reikalingesnė.
– Aišku, aš esu reikalingesnė – sako Meilė. – Ko vertas būtų gyvenimas be manęs?
– O ko verta Meilė be ištikimybės? – prieštaravo šioji.
– Vaikeliai, – įsikišo Fantazija. – Jeigu manęs nebūtų ir judviejų nebūtų.
Tad pakelkime taures už Fantaziją.