***

 Į vyno statinę įkrito pelė. Pro šalį bėga katinas. – Katinėli, gražuolėli, būk geras, ištrauk mane iš čia! – maldauja pelė. – Jei ištrauksiu, tai ir suėsiu… – apsilaižydamas pasakė katinas. – Kas tau iš to? – Sutinku! Ėsk! Nenoriu paskęsti statinėje ir mirti negarbinga mirtimi. Katinas ištraukė nelaimingąją. Pelė tik vir vir vir it jau urvelyje. Katinas pradeda gėdinti: – O ką tu esi pažadėjusi? – Katinėli, niekada netikėk išgėrusiomis damomis! – pamokė pelė.

Pakelsime taures už tai, kad ir išgėrusios damos ne visada tikėtų katinėliais.

Skaityti toliau

***

Kaip reaguoja įvairių tautybių moterys, kai vyras jas užklumpa lovoje su meilužiu?
Prancūzė: „O Poli! Gulk šalia!”
Amerikietė: „Sveikas, Džoni. Žinai, Haris irgi geras vyras.”
Anglė: „Bili, tu pats kaltas – juk tu šiandien grįžai penkiomis minutėmis anksčiau negu visada.”
Rusė: „Vasia, Vasia dėl Dievo meilės, aš juk nekalta: jis mane išprievartavo.”
Žydė: „Abramai, tai tu? O kas guli šalia manęs?”
Lietuvė: „Tai ko akis išsprogdinai? Tu irgi ne šventasis. Ak, tu šitaip negalėtum? Jeigu nebūtum impotentas – galėtum.”
Tad pakelkime taures už tas moteris, kurioms geriausias meilužis – savo vyras!

Skaityti toliau

***

  Du bičiuliai eina gatve. Staiga vienas nelauktai stabteli ir čiupęs kolegą už parankės tarsteli:
  – Greičiau nykstam iš čia…
  – Kas gi atsitiko? – nesuvokia bičiulis.
  – Antai, pažiūrėk, kitoje gatvės pusėje stovi mano žmona su mano meiluže…
  Bičiulis pažvelgęs į kitą gatvės pusę nuramina jį.
  – Nesijaudink, tai mano žmona su mano meiluže.

   Tad išgerkime už ištikimus draugus ir tikras drauges

Skaityti toliau

***

Sudužusios šukės paviršiun išplaukia,
Sudužusi meilė nugrimzta dugnan.
Pakelkime tostą už meilę be šukių,
Už tai, kad išplauktų svajonių žiedai.

Skaityti toliau

***

Gyveno kartą medžiotojas su žmona. Nuo pat pirmos dienos, kai namuose atsirado jo žmona, ant namo stogo lizdelį susisuko mažas paukščiukas. Ir medžiotojas pamilo paukščiuką: ar atsikėlęs rytą, eidamas medžioklėn jis nepamiršdavo paukšteliui paberti grūdų.
Bet kartą medžiotojas susiruošė ilgesnėn kelionėn. Išvykdamas jis paprašė žmonos:
– Nepamiršk to mūsų mažojo paukštelio, kuris gyvena ant stogo. Maitink jį, o kai prisiminsi mane ir pakalbėk su juo.
Bet žmona pamiršo medžiotojo prašymą, nepasirūpino mažuoju paukšteliu.
Kai po kelių savaičių grįžo medžiotojas, jis rado tik tuščią paukštelio lizdą. Ir nuo tos dienos namuose prasidėjo barniai, nuoskaudos, abipusiai nesusipratimai. Galų gale medžiotojo šeima iširo.
Medžiotojas nežinojo tiksliai skyrybų priežasties, bet širdimi nujautė. Iš tiesų, tas mažas paukštelis, gyvenęs ant jų stogo, buvo tapęs jų mažos šeimyninės laimės saugotoju.
Tad niekada nepamirškime nuolat prisiminti tą mažą paukštelį, gyvenantį kiekvienoje šeimoje ir vadinamą „šeimyninė laimė”. Pakelkime taurę už meilę, už abipusį vyro ir žmonos supratimą.

Skaityti toliau