Auksas ar sidabras patys savaime nieko nereiškia. Svarbu, kad meistras turetų auksines rankas.
Tad pakelkime taurę už šitų namų šeimininkų auksines rankas !…
Vestuviniai tostai
***
Gyvenimas – drobė, kurioje paliekamos spalvos:šviesios ir tamsios
Gyvenimas – knyga, kurią rašome po raidę, po žodį, po eilutę…
Gyvenimas atsirado su saule,
Mokykitės jį išsaugoti, net pačiomis žvarbiausiomis dienomis, kad sukurtumėt nuostabią saulės sonatą gyvenimui…
***
Paimki ilgesį, kaip kūdikį nuo rankų
Palieski lūpas bučiniu švelniu,
Juk pasitaiko, kad tampi toks menkas
Kai trūksta tiktai žodžių nuoširdžių
Mes sutarėm kartu nešt sunkią naštą
Būt viens kitam ir broliu ir draugu,
Ir iškentėti viską ir suprasti,
Paguost viens kitą, kai labai sunku.
Užaugs vaikai, paliks kaip paukščiai lizdą,
Mūs plaukus laikas sidabru papuoš.
Brangusis būkime širdim jauni mes visad,
Kaip žaluma pavasario miškuos.
***
Tu taip gerai prisimeni tas dienas:
Tą dieną, kai jis pirmą kartą pajudėjo po širdimi,
Tą dieną, kai jis pirmą kartą pažvelgė tau į akis
Tą dieną, kai jis ištarė – mama.
O paskui tu atsimeni, kai jis žengė, laikydamasis į tavo ranką primuosius žingsnius, kai drauge su juo pravėrei mokyklos duris. Labai gerai prisemeni, mama , jo virpančia rankute parašytą pirmają raidę, o baigus mokyklą – šypseną ir savarankišką “AŠ”.
Tai jo gyvenimas, o tavo, mama, brangiausios ir niekuomet nepamirštamos laimės akimirkos, kurios užpildė tavo dienas.
Ir štai ši diena – Jis pats kuria šeimą. Aš matau tavo ašaras, mama! Bet ko tu liūdi!? Tai laimė, nes juk pati išvedei jį į patį teisiausią kelią…
***
Ach tas išdykelis Amūras – dvi širdis pervėrė kaip vieną, iškėlė puotą meilės rumuos, užmovė po auksinį žiedą. Šviesa užges, o judu liksit, tarp kasdienybės mūro sienų, tik po dienas neišbarstykit prieš Dievą pasakytų žodžių.