Štai ir vėl Kalėdos, štai ir vėl žiema,
Te Jus laimė lydi gėrio kupina,
Te žvaigžde ji šviečia ilgus dar metus,
Te mylėti kviečia, laimina visus.
Te nebūna niekad barnių ir gėlos,
Tegul laimė šviečia visuos veiduos.
Trylikametis vaikštinėjo su mama smėlėta jūros pakrante.. Staiga jis paklausė: – Mama, pagaliau pavyko susirasti draugą! Kaip jį išsaugoti? Motina minutėlę patylėjo, paskui pasilenkė ir prisėmė abi saujas smėlio.. Laikydama rankas delnais į viršų, vieną saują stipriai sugniaužė.. Smėlis ėmė srūti pro pirštus, ir kuo stipriau gniaužė, tuo labiau smėlis byrėjo.. Kitą delną laikė atvirą: smėlis liko saujoje.. Keletą akimirkų berniukas nustebęs žiūrėjo, o vėliau sušuko: – Supratau!