Kažkas nusineša metus,
Greitus, kaip vėjas,
Ir svajingus, kaip jūra.
Kažkur nusineša metus,
Žalius ir žydinčius, kaip vasara
Kažkas nesugrąžinamai nusineša
Džiaugsmus ir lukesčius,
Nekviesdamas sustoti ir palinkėdamas
Tik vieną kelią į gyvenimą.
Vasaros burtai dar keri – bet jau šermukšniai rausvi, o mėnesiena vakarė virpina stygą širdy. Žvaigždės bekraštį sietyną štai pamažu pakabina… tau jis tešviečia šį kartą – gimti rugpjūtį juk verta?..