Kai suskambės kalėdiniai varpai
Ir pasakose pasipuoš eglutės,
Lai užsimirš kasdieniniai vargai
Ir kils dar noras žemėje pabūti.
Tegul ištirps žvakučių liepsnose
Širdžių ledai ir šaltas ledo gruodas,
Ir lai sušvis vėl mūsų veiduose
Vilties ugnis lyg pranašas paguodos.
Ne, nemyliu Tavęs ir galbūt nemylėjau. Tu taip keistai į mano širdį atklydai. Tu nesakei man žodžių tų, kurių tikėjaus, o kaip aš laukiau jų – Tu nežinai. Na ir keliauk, dėl to aš neliūdėsiu, sužeistai širdžiai niekas nesvarbu. Mokėjau aš mylėt – užmiršt gal nemokėsiu, bet apie tai nesužinosi Tu..