Vaiskus saulutės spindulėlis
Pro klasės langą šviečia.
Ilgai lauktoji vasarėlė
Padūkt į lauką kviečia.
Vasara tegu nešios jus ant sparnų…
Skriskite kaip paukščiai stebuklingi.
Ţaiskite, bėgiokit pievoj tarp ţiedų,
Būkite greiti, linksmi, laimingi!
Tu visų pirma buvai žmogus
Besimokantis iš daromų klaidų,
Visų antra – tėvas nuostabus,
Besirūpinantis saugumu vaikų.
Nevisad suprasdavau tave
Ir pritardavau ne visada aš tau,
Bet visad žavėjaus tavo vidine jėga,
Kuri keldavo, suklydus vesdama toliau.
Tu sugriaudavai tuščius idealus,
Mokydamas džiaugtis tuo, kas realu
Tu visų pirma buvai žmogus,
Besimokantis iš daromų klaidų.
Kai sunku, prisimenu vaikystę,
Užsimerkiu ir matau gimtus namus:
Sėdi tu, mama, o aš tarsi artistė
Jums rengiu juokingus spektaklius.
Arba atmenu, kaip nešdavai per pievą,
Mokydamas džiaugtis skrendančiu paukščiu.
Man suprast padėjai keistą vėjo kalbą
Ir įvertint tai, ką jau seniai turiu.
Tu dar mokinai širdies klausyti,
Pameni, kaip kūrėm ateities planus,
Ir suprast padėjai – ne bėda suklysti,
Privalu vėl keltis ir išlikt žmogum.
Už tavo meilę ir rūpestį ačiū,
Už duonos kąsnį, vaikystę, šventes.
Mielas Tėveli, ilgų, sveikų metų,
Džiaugsmas tepuošia tavąsias dienas.
Kitiems galbūt esi žmogus eilinis,
Bet man, tėveli, tu vienintelis esi,
Nes tavo stiprios rankos kėlė iš klampynės,
Kai niekas netikėjo – tu tikėjai manimi.
Žinok, brangusis, tu mano širdy
Kiekvieną dieną kaip stiprybė gyveni.
Mamyte mylima,
Tu – laimės pasagėlė.
Mamyte, tu – daina,
Tu – mano pasakėlė.
Mamyte, tu šilta
Saulytė dieną bliausią,
Tu – pievoj atrasta
Gėlytė raudoniausia.
Galėčiau daug vardų
Tau šiandien sumanyti.
Gražesnio nerandu
Už mieląjį – Mamytė
Visą gyvenimą Tavim tikėjau
Ir visada Tavęs ilgėjaus.
Taip galima ilgėtis to žmogaus,
Kuris nepameluos ir neapgaus,
Kuris ne žodžiais vis mylės
Ar triumfais pažadų pilies,
Bet bus laimingas, kai kartu
Gali gyventi dėl vaikų.
Ir džiaugtis likimu bendru.