Gal einam mano broli kalėdoti

siaurais žvaigždių paženklintais keliais

kur papartynai eglių suvedžioti

mįslingai šaiposi po vasaros langais.

 

Aš gersiu bruknių vyną, kol ant lūpų

nukris lašelis mėlyno dangaus

ir į rasotą žolę meiliai įsisukus

naktis nežinomom kryptim išplauks.

 

Iš tūkstantojo vėjinio malūno

iškris kvietinių miltų debesis,

kaip mitologinis tautosakos siaubūnas

pačiups nendrinį stogą ir nuskris.

 

Galėsim melstis kaip stačiatikiai vienuoliai

ir gersim vandenį šulinimis

ar mes jau gimstame, ar tampam pavyduoliais

ir pjudome praeivį šunimis.

 

Gal einam namo, broli, kalėdoti

kol tebemiega kluonuose gaidžiai,

o gal prigulkime, ar šiaip sau pasvajokim

ir pasitikim rytą išdidžiai.

***

Techniškai patobulinti langai

Skaityti toliau