Skrieja laiškas tartum paukštis , –
Neša gerą žinią
Apie ilgesį ir jausmą naują,
Apie svajonės kalną aukštą.
apie svajones
Dvi akys, ieškančios šilumos. Pragaištinga žvakių liepsna.
Žvakės liepsnoje dega numestas laikas, užgimsta nemarioji amžinybė. Dvi akys, ieškojusios šilumos, praryja žvakės liepsną ir pačios miršta joje. Dabar maldauja šalčio, tačiau jau per vėlu, jau auka atiduota dvasioms. Kažkada jos svajojo degti, dabar maldauja užgesti. Jų maldos bergžsdžios, jų prašymai neišgirsti. Savo liepsnos įkaitės, kažkada norėjusios pajusti amžinybę, dabar suprato savo laikinumą, savo taip lengvai atiduotos aukos beprasmybę.
Jos žvelgia į apgaulingai plevenančią žvakės liepsną, jos laisvos, bet jų laisvė nebepriklauso joms.
***
***
Žvaigždės yra tam, kad jas skaičiuotum,
Kad naktį į jas žiūrėdama svajotum.
Tam, kad suprastum – kokia mažutė esi,
Tam, kad pajustum dėl ko gyveni.
Dar žvaigždės tam, kad jas kam nors padovanotum,
Kad vienai krentant norą sugalvotum,
Kad pasiklydus kelią rastum,
Kai liūdna, kad gyvenimo šypsnį surastum.
***
Paukščiai turi sparnus, bet neturi svajonių.
Žmonės turi svajones, bet neturi sparnų –
Linkiu, kad Jūsų svajonės turėtų sparnus …