Kokia spalvinga mūsų gamta rudenį, kol žemė pasipuošusi auksiniais lapais, kol saulė paliečia ją vienu kitu spinduliu… Ramybė. Tačiau labai greitai nuotaika bjursta dėl pirmųjų šalnų, su kuriomis vis garsiau šlepsi niūrių orų ir dar niūresnių žmonių nuotaikų pranašo žingsniai. Taip vienišai ir liūdnai švilpauja vėjas, o širdį drasko sielvartas. Gamta tampa tokia pilka, jog kažkoks keistas šaltis suvirpina kiekvieną mano kūno dalį. Pasidaro taip bauginančiai tylu. Prisimename, kad Kažko netekome. Gal šiandien… Vakar. Pernai. Užpernai… Prieš penkerius, dešimt… Trisdešimt arba penkiasdešimt metų. Kažkas išėjo ir prieš šimtą, ir prieš tūkstantį, ir dar daugiau metų. Kasdien Kažkas palieka šitą pasaulį, kiekvienas savaip, skirtingai, – išeina kiekvienas skirtingai, kaip ir gyvena. Kasdien Kažkam dėl Kažkieno mirties pasrūva akys ašarom. Kasdien Kažkas užmerkia akis ir jau jų neatmerkia. Kažkieno širdis nustoja plakusi, ir taip jau lieka. Toks gyvenimo dėsnis. Išeinantys užleidžia vietą naujoms gyvybėms. Dabar Kažkas išeina… Išeisime ir mes, bet vis viliamės, jog dar ne šiandien, ne dabar, gal kažkada. Apie tai stengiamės negalvoti. Negalvojame, kaip pasikeisPasaulis, kai neliks mūsų. Mirtis yra mūsų kasdienybėje, tik jos nepastebime. Mirusieji yra mūsų širdyse, bet kasdieniame gyvenime paliekame juos atokiau. Per Vėlines junkimės su jais tyloje… kad ir kaip būtų sunku.
***