Sušilkime prie žmogiškumo – šventų Kalėdų laužo
Ir tie, kurie liūdni, ir tie, kurie linksmi.
Ir šilumos lyg duonos atsikandę,
Pabūkim linksmesni, pabūkim geresni.
Gyveno kartą karalius ir turėjo jis dukrą. Būrėją išbūrė, kad kai dukra sulauks 18-kos metų , ji pagimdys kūdikį. Karalius labai to nenorėjo ir uždarė ją į patį auksčiausia bokštą. Pats valgyti nešė, nieko ne artyn neprileido. Kai karalaitei suėjo 18-ka, pagimdė ji kudikėlį…
Tad išgerkime, už Karlsoną, kuris gyvena ant stogo.