***

Ir pagaliau ateina diena, kai visur aplink išgirsti krintant nuo medžių obuolius. Iš pradžių vienas pupteli čia, kitas – ten, po to nukrinta trys, keturi, devyni, dvidešimt, o paskui pasipila obuolių lietus ir, nelyginant arklio kanopos, smenga į minkštą, tamsėjančią žolę. O tu, paskutinis obuoly, esi dar ant medžio ir lauki, kol vėjas palengva nurėkš tave, įsikibusį į dangų, ir svies žemėn… Bematant, nepasiekęs net žemės, tu užmirši ir medį, ir kitus obuolius, ir vasarą ir žalią žolę apačioje. Tu pasinersi į tamsą… 
 
Bredberis Rėjus, „Pienių vynas“

 

Skaityti toliau

***

Gyvenimas atranda mus belaukiant pirmos žolės, pirmos meilės, pirmo vaisiaus, švenčių, atostogų, laimės, kuri kaip medis auga mumyse.
Gyvenimas prabėga vis beieškant vienintelės tikros pasauly vietos,
žmogaus, kuriuo galėtum tikėti, prasmės, lygiausio ir žvaigždėto kelio,
o gal kažkur skubančio savęs…..

F.Sagan

Skaityti toliau

***

Kai mes galų gale ko nors išmokstame, būnam jau per seni tai pritaikyti – taip viskas ir tęsiasi banga po bangos, karta po kartos.

Erich Maria Remarque

Skaityti toliau