Drauge,
Norėčiau padovanoti Tau lietų.. Tokį vėsų.. Bet dieviškai gaivų.. Bet, dėja aš tik žmogus.. ir tegaliu padovanoti lašą.. Imk jis tavo.. Norėjau padovanoti Tau visas pasaulio pievas.. Kuriose kasdien matytum galybes gėlių.. Bet aš tik žmogus.. Atleisk.. Taigi įteiksiu tau mažą gėlytę.. kuri nuvys greičiau, nei Tu.. Štai imk jį.. Norėjau padovanoti Tau bekraštį dangų.. Dėja nepakėliau aš jo.. Juk aš tik – žmogus..
Taigi dovanoju Tau vieną žvaigždelę.. Dabar pažvelk pro langą.. Pirmoji žvaigždutė, kuri Tau kris į akį, ir bus toji.. Aš tik žmogus, bet man tas nerūpi. Žmogus yra didis savimi, o tai svarbiausią.. Vieni liūdi lyjant, kiti džiaugiasi.. Vieniems dovanoja gėles, kiti visą gyvenimą žydi.. Vieni garbina žvaigždes, kiti patys yra ryškiai šviečiančios žvaigždės.. O dabar nusišypsok Juk pasaulis toks nuostabus..
Sakykit Tėveliai ,iš kur bėga Jūsų meilės upės?
Iš Jūsų rankų ,lūpų,ar iš širdies?
Tik Jūs vieni paguodžiat mus suklupus,
Kada kiti piktu šypsniu tik nulydės
Jūsų širdyse skaidriausieji šaltiniai
Mums gėrio, laimės ,džiaugsmo sklidini,
Į mūsų taurę pilate lyg vyną
Kai grįžtame sužvarbę iš toli.
Jūs delnai paglosto ir sušildo
Švelniai priglaudžia prie karštos širdies,
Išblaško nerimą, grąžina viltį,
Ir tiesia kelia musu ateities…