Kai vėjas glosto kopų smilgai širdį,
Atrodo, Mama, Tu esi šalia —
Tu patari, guodi ir meile gydai,
Ir sudraudi prieš nuodėmes mane.
Ak, kaip gyvenčiau aš be gero žodžio? —
Pustytų mane vėjai smiltimis,
Badytų piktos vilkžolės — ne rožės —
Beglobis būčiau skausmo taikinys.
Bet kur bebūčiau — Tu šalia, Mamyte,
Jaučiu Tave už mylių širdimi:
Užplūsta ne vienatvė, o ramybė,
Todėl, kad mintimis šalia esi.
Dėkoju už palaimą Tau, Mamute,
Leisk apkabinti ir glėby pabūti.
***
Apdovanotas — rudenėjant gimti — retas…
Joks metų laikas tokio grožio neatstos.
Esi žmogus, kur neužmiršta metais
Suvilgyt duonos džiaugsmo ašarom skaidriom.
Iš lapų krintančių spalvų
Skubu suruošt gražiausią puokštę,
Kaip žodžius dainai šiai renku,
Kad Tau gimtadienį išpuoščiau.
Puiki diena nuo pat saulėto ryto:
Štai kvepia šimtas rožių kambariuos…
Ši laimė kartą metuose nušvinta,
Tačiau juk rožėms gelsvų lapų neatstot!
Eilėraščio autorė: Nejolė Laukavičienė – Širvinskaitė
Vasaros burtai dar keri – bet jau šermukšniai rausvi, o mėnesiena vakarė virpina stygą širdy. Žvaigždės bekraštį sietyną štai pamažu pakabina… tau jis tešviečia šį kartą – gimti rugpjūtį juk verta?..
O metai traukiniais praūžia, nesustoja, pažįstami veidai nublanksta atminty… praeina vasaros ir smilkiniai šarmoja, dienų našta kasdien labiau sunki.
Metai – tai žiedai mūsų gyvenimo vainikui – eiliniai ir jubiliejiniai. Jie ateina neprašomi, praeina nesulaikomi ir niekad nebūna jų per daug.