Šimtametis ąžuolas prilygsta jėgai,
Kurią nešėte savy per amžių.
Jums dainuoja šimtasparniai laiko vėjai,
Sidabrinės rasos veda braidžiot…
Po laukinį vėją, po žvaigždynus,
Po baltųjų gulbių saulėtas dausas,
Po kristalo druską, rausvą vyną
Ir lietuviškos garbės giesmes.
Šimtamyliais batais ėjo Jūs likimas
Ir gyvybės žvaigždę nešė dangūs —
Jūs po Dievo delnu esat gimęs
Ir visiems mums Jūsų metai brangūs.
***
Metai sukas lyg malūnai, būryje draugų kaskart smagiau…
Už dienų neilstantį dosnumą ir už tai, kad būtų dar geriau.
Keliame gražiausią metų tostą už Tave ir darbus iš peties,
ir kad niekad nepritrūktų mosto nuo vienos iki kitos pradmės!
Viskas iš sekundžių sudėliota, – saulės blyksniai , ir lietaus lašai, Visko mums tik po sekundę duota – rodos daug, o iš tikrųjų – tiek mažai …
Vėl žvalgomės aukštyn, į savo žvaigždę
Vėl neriame gilyn į darbo sūkurį apsvaigę
Vėl bandome pakilt nuo juodo būtinybės stalo
Ir tarsi gimstame iš naujo :
Svajonei
Pareigai
Kūrybai
Meilei.
Turėk svajonę didelę, lyg žemę ir neaprėpiamą, lyg vasaros dangus. Turėk svajonę amžiną, neramią, nes be svajonės esi dar ne žmogus…