Dvi akys, ieškančios šilumos. Pragaištinga žvakių liepsna.

Žvakės liepsnoje dega numestas laikas, užgimsta nemarioji amžinybė. Dvi akys, ieškojusios šilumos, praryja žvakės liepsną ir pačios miršta joje. Dabar maldauja šalčio, tačiau jau per vėlu, jau auka atiduota dvasioms. Kažkada jos svajojo degti, dabar maldauja užgesti. Jų maldos bergžsdžios, jų prašymai neišgirsti. Savo liepsnos įkaitės, kažkada norėjusios pajusti amžinybę, dabar suprato savo  laikinumą, savo taip lengvai atiduotos aukos beprasmybę.

Jos žvelgia į apgaulingai plevenančią žvakės liepsną, jos laisvos, bet jų laisvė nebepriklauso joms.

***

Akių vitaminai

Skaityti toliau

Baisi pasaka. Halloween.

Kartą pasaulyje gyveno medkirtys. Jis kirto medžius ir tuo pelnėsi sau duoną. Buvo jis vienas kaip pirštas. Staiga šalia pelkės jis sutiko vieną šaunią raganą, kurią tuojau pat pamilo, norėjo ją vesti, deja, ji tik pažaidė su juo ir sugrįžo pas savo kankintoją kraugerį galvažudį baisųjį slibiną, kuris dieną pavirsdavo į žmogų, o nakčia lakstydavo po kaimus ir rydavo žmones bei gyvulius.
Liūdna buvo medkirčiui. Jis negalėjo užmiršti nuoskaudos. Visgi jis nenusižudė, o toliau gyveno ir kirto medžius. Staiga, eidamas iš miško, jis netikėtai pamatė ant tako gulinčią sužeistą voverytę, kuri gailiai į jį žvelgė ir prašė pagalbos. Medkirtys ją pasiėmė, šėrė gilėmis ir grybais, kol ta visai pasveiko. Ji jau buvo vėl žvali ir vieną dieną medkirčiui pasakė žmogaus balsu:
– Medkirty, ar gali mane paimti ir pasodinti ant kėdės prie padengto stalo?
Medkirtys tą padarė.
– Medkirty, ar gali mane pavalgydinti kaip žmogų šaukštu?
Medkirtys pavalgydino.
– Medkirty, ar gali man pakloti patalą ant savo lovos?
Medkirtys paklojo.
– Medkirty, ar gali mane paimti į savo lovą?
Medkirtys paėmė.
– Medkirty, ar gali mane pasiguldyti greta savęs?
Medkirtys pasiguldė.
– Medkirty, ar gali mane pabučiuoti?
Ką darysi, pakštelėjo jis voveriūkštę, ir staiga įvyko stebuklas. Vietoj voverės atsirado nepaprastai graži ir meili karalaitė ilgais juodais plaukais. Kadaise ją užbūrė bloga kerėtoja, dabar jos burtai išsisklaidė. Karalaitė žvelgė į medkirtį dėkingu, bet kartu ir aistringu žvilgsniu, tiesiog prašė maldaujančiomis akimis: „Neatstumk manęs!“.
Medkirtys susimąstė. Protas ir gamta liepė jam tuojau pat pulti karalaitei į glėbį, bet širdis neleido.
Pamačiusi, kad medkirtys abejoja, karalaitė nusimetė suknelę ir ėmė glostyti savo dideles ir gražias krūtis, raičiojosi prieš jį, gundydama medkirtį. Medkirtys priėmė sprendimą. Jis atvirai tarė:
– Aš tavęs nemyliu, aš myliu raganą, todėl negaliu būti tavo.
Karalaitė suprato, kad jai atėjo paskutinioji. Ji susiėmė už pilviuko, apsiverkė ir tarusi: „Geriau manęs būtum išvis negelbėjęs“, sprogo iš pykčio ir apmaudo aptaškydama patį medkirtį ir jo trobelę. Kiek bešveitė medkirtys niekas neatsiplovė, bet neilgai jis šveitė. Po trijų dienų atjojo karaliūnai – karalaitės broliai – ir nukirto medkirčiui galvą. „Tavo šaltumas pražudė mūsų seserį!“ – sakė jie medkirčiui ir nuvyko kautis su slibinu. Šitas lerva jau buvo išgėręs kraują tai vargšelei, dėl kurios medkirtys atstūmė karalaitę. Slibiną jie nugalėjo, bet jis juos užkrėtė nuodingais garais ir abu karaliūnai mirė.

Taip nugalėjo blogis.

***

Įsigykit mūsų lauko baldus

Skaityti toliau

***

Pramerkiu akis ir matau:
Sienomis is lėto srūva kraujas…
Tavo akys nusivylusios, jos žiūri į mane,
Ir sako – man juk žiauriai skauda …
Bet tau padėti niekuom negaliu,

Nes svetimo skausmo jausti nenoriu …

Skaityti toliau