Ir šį kartą be jokio pavydo, be jokių tų nesamonių sakau, kad džiaugiuosi dėl tavęs. Turi tą savo princesę ant baltos žirafos tai ir gyvenk sau mielą ir gražų gyvenimą, o ne man pavydo scenas organizuok. Nes, zuikeli, tu vienintelis ir nepakartojamas – kaip ir visi kiti. Nedusk. Tingiu dusint.
išsiskyrimo žodžiai
Meilės miniatiūra
Ji mylėjo sniegą. Jis jo nekentė. Ji vis dar tikėjo pasakomis. Jis buvo pesimistas. Ji dievino dangų.
Jis sakė, jog tai banalu. Ji nuolat šypsojosi. Jis tai laikė navumu. Jai patikdavo sedėti naktį ant stogo ir žvelgti į žvaigždes. Jis mieliau žiūrėjo į tele ekraną. Jis jai buvo viskas. Ji jam paprasta lėlė. Ji manė, jog jis yra tas kurio jai reikia. Jis laikė ją maža mergaite. Ji liūdėjo. Jis ironiškai šypsojos.
Ji verkė. Jis tylėjo. Ji pavargo, panoro pasikeisti. Jis manė, kad ji tam per silpna. Ji kentėjo. Jis į tai nekreipė dėmesio. Ji vis tolo nuo jo. Jis to nematė. Ji beveik užmiršo jo vardą. Jis vis dažniau ir dažniau galvodavo apie ją. Ji pasikeitė. Ji pamiršo šaltą baltą sniegą. Ji nebesėdi naktim ant stogo ir nesvajoja, nes jis sakydavo, jog tai vaikiška. Ji nebežiūri į tą nuostabų žydrą dangų, nes jis dabar bespalvis. Ji nustojo juoktis. Ji tapo tokia, kokios norėjo jis. Bet jis pasigedo tos mažos mergaitės su spindinčia šypsena ir žydinčiomis akimis. Ji žiūrėjo į jį bejausmiu žvilgsniu. Jis suprato, kad ji jam pati ir vienintelė svarbiausia. Jis norėtų ją susigrąžinti. Bet ji nebetiki meile!…