Kai vėjas glosto kopų smilgai širdį,
Atrodo, Mama, Tu esi šalia —
Tu patari, guodi ir meile gydai,
Ir sudraudi prieš nuodėmes mane.
Ak, kaip gyvenčiau aš be gero žodžio? —
Pustytų mane vėjai smiltimis,
Badytų piktos vilkžolės — ne rožės —
Beglobis būčiau skausmo taikinys.
Bet kur bebūčiau — Tu šalia, Mamyte,
Jaučiu Tave už mylių širdimi:
Užplūsta ne vienatvė, o ramybė,
Todėl, kad mintimis šalia esi.
Dėkoju už palaimą Tau, Mamute,
Leisk apkabinti ir glėby pabūti.
***
Paversk svajones tvirtybės tiltu,
Te 50 švyti su aušra!
Neleisk likimui kryžkelėj apvilti,
Bet ąžuolu šlamėki visada.
Ne visos audros nuoskaudas palieka –
Po jų sušvinta mėlynai dangus…
Tegu tikrove virsta tavo siekiai,
Lai negandų Tavam kely nebus.
Atėjo ši diena nelauku – ji džiaugsmo, graudulio pilna. Šarma nusėjo tavo plaukus nors dar širdis jauna! Nusinešė gražiausią kraitį jaunystė nerami, svarbu gyvenimą praeiti ir likti žmogumi. Darbą, gyvenimą mylėjai, gal vien dėl to širdy šviesu…tegul šis Tavo jubiliejus bus garbingiausias iš visų!
Jubiliejai atneša džiaugsmą, neša nerimą jubiliejai… Viską, viską, kas žmogui priklauso, kas visvien įvykti turėjo neša jam jubiliejai… Ryškiaspalvę metų mozaiką dienos nepaliaujamai kuria… Skrieja gyvenimo laivas pirmyn, purpurinės jo švyti burės. Ir nei audros nebaisios jam, ir ne aisu jam paklysti – neša laivą į priekį tą amžinoji širdies jaunystė…
Praskrido metai tarsi gulbės, pasidabravę Jūsų plaukus… ir lenkia žiedus šiandien tulpės dienos šios laukę ir nelaukę… Prasmingi metai nuskubėjo, o širdį liūdesys užliejo, kad šitaip greitai jie praėjo… Bet rudenio šviesa galinga ir nors rami, bet apgaulinga – išsklaidžius rūką vėl rusena, širdis pulsuoja nepasenus…