Pavargau. Jau svyra rankos. Ašaros draugauja su rudens lietum.
Kuo tampu aš ? Kur einu ? Kuo pasitikėt galiu?
Ką svajoji – tas esi. Svajos mano – tik ramybės noras.
Dūla mintys, dūžta viltys, žvilgsnis stingsta.
Spurda iščiose gyvybė. Tai vienintelė mano stiprybė.
Rudens dvasia
Pavargusi plevena
Voratinkliais pavirtusiais
Drugiais…
Tava širdis šįryt te saulę mena,
Kur pajūry
Pasklidus gintarais…
“Skauda” – tai ne tas žodis. Gelia. Drasko. Plėšia širdį lauk.
“Verkiu” – ne tas žodis. Raudu. Aimanos mano atsimuša į šaltas sienas, aidu sugrįžta atgal. Tegul ateis ta diena, kai išmoksiu šitą pamoką. Tik neprižadu, ar dar kažką jausiu tą dieną – taip tampama akmeniu.