Kai man pikta – spardau sienas
Ir dainuoju, kai tu miegi
Rėkiu, stūgauju kaip vilkas
Idant kuo greičiau praeitų pyktis.
kai pykstu
Kai aš pykstu ant tavęs
Nebijok manęs įžeisti. Bijok mane nuvilti. O aš nusiviliu kaskart, kai elgiesi kaip isteriškas ispanas. Iš pradžių reaguodavau su nuostaba ir baime, dabar ta nuostaba pasikeitė – ji su klausimu – kur ribos ? Kai man bus vistiek, tada niekuo nebestebinsi. Nei scenomis, nei geru elgesiu. Bijok to.