Žmonės kalba. Žmonės matė.
Kai Šaltukas pilį statė.
Ledo stogas. Ledo menės.
Pilį saugo besmegenis.
Menėj dega ledo žvakės.
Nuo šviesų net raibsta akys.
Apie pilį snaigės šoka.
Kyla, leidžias, kaip tik moka.
Bet klausyk, pily naujiena –
Saulė švietė visą dieną.
Pilies bokštai sumažėjo.
Menėse vanduo varvėjo.
O jau po trijų dienų
Pažiūrėt pilin graudu.
Pasidžiaugus saulute,
Ji pavirto balute.
***
Balto sniego kepuraitės
Baltos sniego kepuraitės
Apdengė žalias eglaites.
Mesk, žiemuže, snaigę purią,
Padabink ir man kepurę.
Rogės skrieja nuo kalnelio
Kalėdų seniui duokim kelią.
Atveža jis pilną maišą
Dovanėlių ir ragaišių
Nesustok seneli šalti
Sniego baltus miltus malti.
Besmegenį nulipdysim,
Ir kieme jį pastatysim.
Padabinsime eglutę
Su žaisliukais ir žvakutėm.
Apie ją ratelį šoksim,
Ir dainelių daug išmoksim.
Dega Kalėdų žvakutė,
Virpa liepsnelė šilta.
Linksma vaikams prie eglutės-
Šventė atėjo laukta.
Beldžias Kalėdų Senelis,
Žengia orus pro duris.
Spindi mažylių akelės,
Spurda iš laimės širdis.
Liejasi posmai, dainelės,
Sukasi kaukės ratu,
Tiesiasi mažos rankelės
Prie dovanų atneštų.
Kai sniegas jau laukus nukloja
Kai ūžauja lauke šiaurys
Kalėdų senis atlinguoja
Nes laukia jo vaikų būrys.
Mažųjų niekad nepamiršta
Senelio mylinti širdis,
Keliauja jis per pūgą tirštą
Kalėdos beldžias į duris.
***
Per ledą, speigą, juodą gruodą
Senelis Šaltis skuba į svečius,
Tik nieks neduoda
Seneliui Šalčiui dovanų.
Aš sumąsčiau, kai Šaltis atkeliaus į čia,
Įdėsiu jo kišenėn paslapčia.
Įdėsiu taip, kad nieks nepamatys,
O ką įdėsiu? – Paslaptis.